Iš dulkės - visata tapai...

Dar kažkada, labai seniai,
Tada, kai buvome vaikai,
Tu jau tada tai supratai:
Kažkas Tavy nėra gerai.

Pasauly savo gyvenai,
Nesupratai: Kas tai - Draugai?
Mintim buvai su dangumi.
Džiaugeisi saule, lietumi...

Stebėjai skrendančius paukščius,
Žinojai: Tau taip irgi bus...
Kalbėjai su debesimis,
Prašei išeit jų mintimis.

Žinojai, kad ir žiemkentys -
Yra maža Tavęs dalis.
Tavęs dalis - yra žolė.
Dalis - vandens stipri srovė...

Ir visame tame vaizde
Tu nuolat jausdavai save.
Net laiko nebeskaičiavai:
Jei panorėsi - bus gerai.

Su šypsena plačia veide
Ir nerimo maža gija
Visai netyčia supratai:
Tu - viskas, ką aplink matai.

Štai, delnus vėl aukštyn keli
Pasauliui duodi - ką turi.
Išnyko ribos ir krantai:
Iš dulkės - visata tapai.

****

Tarp kontinentų septynių,
Tarp komponentų prarastų
visatos dalimi esu...

Delnai į dangų pakelti.
Pasaulį palengva keiti,
Nes Tu žinai: Tu tai GALI