barstymai ir surinkimai

jis pasirinko mane kai nerege klaidžiojau gatvėm,
veidą tarp ištiestų rankų įspraudė ir spanguolėm skruostus nudažė.
net nežinau,  ar kada švęsdavo Jėzaus gimimą,
bet jusdavau – einam pro ėdžias, girdėdavau – šnekasi elniai.
iš kur jie mieste vis negalėjau suprasti, nerege klaidžiojau,
ištiesus rankas laukiau – mylimo veidą pirštais pajusiu.
o jis prisėlino tyliai ir savą tarytum į rėmus įstatė,
taip pažinau jį, niekada nepažinus ir nepažindama
leidausi eiti tikėjimu aklu iki praregėjau vieną pavasario rytą.
kai kėlęsis Kristus dar vaikščiojo žemėj ir jam pasigailo...
o iki tol vis klupimais barstydavau veidą ir meilę,
jam stovint ir stebint ir niekaip man to nepasakant.
būtum turbūt taip stovėjęs visą gyvenimą savo, mylimas,
svetimą vardą klausydamas tartumei savo?..
tik nesakyk, kad skaudėjo ar skauda, nes gal ir neskauda?
jei nesakei, kad barstau, tai gal leisi dabar ir surinkti? -
metas labai palankus, nes vis tiek negalėčiau, kaip ir tu negalėjai
prakirpt man akių ir parodyt bebyrantį savąjį veidą.
tik ne todėl, sakau atvirai ne todėl, o Dievas žiūri ir šypsos:
tas ne todėl tau padės susirinkti arba amžiams prarasti išbarstymus.