kažkur tarp

išbučiuotais klavišų pirštais
vienas laiškas paspendė spąstus
akyse buvo noras pamiršt tai
širdyje - pagunda suprasti

            apsimesti galėjo tik sniegas
            toks kuklus, apgailėtinai baltas...

nuoseklaus žaidimo taisyklės
vertė juokotis iš savo naivumo
bet sustoti atrodė kvailystė
ir klimpau į medaus skonio liūną

            sutirpau tarsi sniego dulkės
            į vaškinį balandžio purvą...