Laukiantys Aušros

Akla kaip tuščias žodis,
ta priešaušrio tamsa.
Pati tamsiausia šios nakties spalva.
Priešaušrio sutemos, tarsi baltos
rankos derva suteptos.
Nukrito visos žvaigždės žemėn,
niekas nerodo kelio ir nematyt
visai mažai išmindžioto takelio.
O jis vingiuoja per tamsų juodą rūką,
per tamsią klastą ir apgaulę.
O priekyje skubantis Žynys mums kalba
apie Saulę ir kitokį, nei šiandien ir
vakar pasaulį, jis kalba apie Aušrą
nežinomą mums ir nesuprantamą.
Bet mūsų širdyse tikėjimas, viltis,
kad štai netrukus ji nušvis.
Ir aš žingsniuoju koja kojon
su savo batalionu, kuris vadinas
„Laukiantys Aušros“.
Mes mindom plienines gėles,
tikrų mums neatstos, nes
žydi jos tik negyvom spalvom.

Mes niekada nemirsim ir laikas niekad
nesustos!
Mes paskutiniai, kas saugo Šventą Ugnį!
Mes laukiantys Aušros!!!