Tiltai

Tiltai ją visada žavėjo. Jai atrodė, kad jie - lyg kelias naujo gyvenimo link. Žinoma, su ja sutikdavo beveik visi. Nes daugeliui  panašiai atrodė. Tačiau vieną vakarą ji užsidegė cigaretę. Ne, tai nebuvo blogai. Tai buvo kitokio suvokimo pradžia. Suvokimas atėjo, kai jai padovanojo vieną mintį. O, ar jums nebuvo kada nutikę, kai gauni dovaną, bet jos visai nenori? Štai tą vakarą, kai ji užsidegė cigaretę, jai būtent taip ir nutiko. Gyvenimo ironija - ji ėjo tiltu. Lengvai ir nerūpestingai murmėdama žodžius, kuriuos ketino pasakyti mamai. Juk reikėjo kažkaip paaiškinti, kodėl ji smirdi cigaretėm. Įtikinamiausiais atsakymas visada būdavo „...sėdėjau bare...“. Arba  „juk žinai, kiek mano draugų rūko...“. Ir tada ji išgirdo klausimą „Gal galite pavaišinti cigarete?“. Klausimą visai šalia. Tik apsidairiusi ji nieko nepamatė.
-  Gal galėtumėte...?
Krūptelėjo. Pasidarė nejauku. Jai nepatiko klausiančiojo balsas. Prikimęs.
-  Atsiprašau?
-  Norėčiau cigaretės.
Juoda figūra pamažu atsistojo. Žmogus dabar jai žiūrėjo tiesiai į veidą. Kažkodėl ji pagalvojo apie muilo burbulą. Kai pūti muilo burbulus, gali juos liesti rankomis. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai. Ir jei taip darai, jie tarsi priauga prie rankos. O kai burbulą palieti delnu, jis perlipa ant kitos rankos. Ir  jautiesi lyg turėtum šeštą pirštą ir galėtum jį kaip kepurę dėlioti kur panorėjus.
- Nepykite, jei išgąsdinau. Tikrai neketinau...
- Nieko tokio.- Ji davė jam cigaretę. Jis paprašė žiebtuvėlio.
- Turiu tik degtukų.
Žmogus nusišypsojo. O jai nugara perbėgo šiurpuliukai - uždegusi pirmąjį degtuką ji pamatė, kad vyriškis su kostiumu. Ir kaklaraiščiu. Antrasis degtukas...ji spėjo pastebėti plonyčius languotus marškinius. Trečias degtukas. Vėjas vis nupūsdavo liepsną.
- Jums nejauku?
Taip. Jai buvo nejauku. Ką naktį veikia kostiumu apsirengęs žmogus gulėdamas vidury tilto? Galvoje staiga iškilo filmas. Visa serija vaizdų apie žudikus maniakus, kurie tik ir laukia naktimis vaikščiojančių paauglių...
- Man reikia eiti namo...aš vėluoju į autobusą...
- Tokiu metu autobusai nebevažiuoja. Be to, jūs man dar neuždegėte cigaretės.
- Aš jums paliksiu degtukus, imkite...
- Ne. Kaip paskui grąžinsiu...?
- Baikit juokus, degtukų galiu nusipirkti bet kuriame kioske. Praleiskit mane. Man reikia eiti...leiskit man eiti...
- Aš jūsų ir nelaikau.- Ji išgirdo tylų juoką.-tikriausiai perdaug prisižiūrėjote filmų...O gal kasryt skaitote laikraščius? Arba žiūrite žinias? Kriminalus?
Ji sutriko. Tikrai niekada negalvojo esanti panaši į tokias, kurios skaito laikraščius.
- Ne, laikraščius skaito tik mano mama...
- Ir gerai. Aš ir pats jų nebeskaitau. Nuo šio ryto...o anksčiau...
- Kodėl jūs su kostiumu?
- Tai jau nebenorite eiti namo?
- O jūs jau nebenorite su manimi kalbėtis?
- Noriu, bet juk jūs sakėte vėluojanti...
- Abu žinom, kad aš niekur nevėluoju.
Nejaukumas peraugo į smalsumą. Jai buvo net smagu.. Ji jau žinojo, kad dabar jau tikrai neis namo.
- Anksčiau dvejojau. Dabar teks jumis patikėti.
Jai pagaliau pavyko uždegti cigaretę. Ji pamatė, kaip jis šypsosi. Jo veido artumas ją jaudino. Tačiau jis staiga pasitraukė. Nė vienas iš jų negalvojo, kad stovi taip arti vienas kito.
- Tai kas gi jums nutiko?- Labai laukė atsakymo. Be to, apsidžiaugė supratusi, kad daugiau trisdešimties jam tikrai nebus.
- O, aš išėjau iš darbo.
- Kodėl?
- Nes supratau šešis metus daręs ne tai, ką norėčiau daryti.
- Ir ką gi jūs norėtumėte daryti? Gulėti naktimis ant tiltų ir žiūrėti į žvaigždes?
Atsakymo nebuvo. Tik tyla. Netrukus ji pasigailėjo tai pasakiusi. Jai atrodė, kad tai nuskambėjo perdaug sarkastiškai.
- Atsiprašau...
- O, nesijaudinkite. O iš tikrųjų, niekada negulėjau ant tilto ir nežiūrėjau į žvaigždes. Šiandien man pirmas kartas. Juk visada būna pirmas kartas. Juk taip?
- Taip...o žinote, tiltai man patinka. Tiltai- tai kelias naujo gyvenimo link.
- Nelabai su jumis sutinku. Nors jūs teisi. Bet tik iš dalies. Juk priklauso, į kurią pusę tuo tiltu eisi...
- Yra tik viena pusė - pirmyn...
- Ne. Dvipusis eismas.
- Jei galvosi, kad privalai eiti pirmyn, tai ir eisi....
- Na ir kas iš to? Juk vis tiek žinosi, kad atsisukęs pamatysi praeitį.
- Tuomet nežiūrėkite atgal.
- Visiškai?
- Visiškai.
- Ar galiu jus paimti už rankos?
Jai nepatiko jo klausimas. „Nė velnio aš neduosiu jam tos rankos.” Bet paklausė:
- O kam?- Ir taip suteikė viltį.
- Šiaip sau.
- Niekas nieko nedaro šiaip sau.
- Žmonės mano, kad žino kodėl ir ką daro. Tačiau jie iš tikrųjų nežino. Ir aš taip pat tiek laiko nežinojau. Tai ir yra darymas šiaip sau, kai nežinai.
Ji padavė jam ranką. Ir nusipurtė nuo jos šaltumo. Prisiminė, kad jis tik su plonyčiais marškiniais.
- Jūs sušalusi.
- Tai jūs sušalęs. Kur jūsų švarkas?
- Argi svarbu?
- Jums būtų šilčiau.
- Iškeičiau į alaus butelį. Paskui supratau, kad jokio alaus aš nenoriu. O į ką galima iškeisti alų? Pakeičiau į cigaretes. Bet tada nebenorėjau rūkyti. Tai atsiguliau ant tilto. O paskui, kai užsimaniau rūkyti, neberadau cigarečių, nes neatsiminiau, kurioj pusėj jas padėjau. O tamsoj jas surasti - beviltiška. Todėl teko prašyti jūsų.
- O man atrodo, kad jūs nežinote, ko norite. Visai kaip vaikas. Hmm...kiek jums metų?
- Dvidešimt aštuoni. O tai ką nors keičia?
- O turėtų?
- Nežinau. Man atrodo, kad jums šalta.
- Taip ir yra.
- Man ir šalta.
Jis nepaleido jos rankos. O ji ir nenorėjo, kad paleistų. Žinojo, kad jai reikia namo. Žinojo, kad kažkaip negerai, kad nepažįstamas vyras ją laiko už rankos.
- Turite vaikų?
- Drąsus klausimas. Kažko iš manęs tikitės?
- Ne.
- Neturiu.
Po tiltu bėgo upė. O tamsa glostė visus naktyje esančius kūnus. Dangus buvo gražus. Ir tiltas buvo gražus. Bet tai ji žinojo tik todėl, kad buvo mačiusi tiltą dieną. O vėjas atrodė draugiškas. Staiga ji labai užsinorėjo kavos.
- Jei neturite vaikų, tai gal yra žmona?
- Kodėl jums rūpi?
Ji pasijuto tarsi melodramos filme. Lyg klaustų būsimo vaikino, ar jis turi merginą. O paklaususi jau žinotų, kiek reikia dėti iniciatyvos, kad jiems kas nors pavyktų.
- Man tiesiog įdomu, ar turite pas ką eiti.
- Žinoma turiu.
- Džiaugiuosi dėl jūsų.
- Nejaugi? - Jis ir vėl nusijuokė, bet kažkaip kitaip nei pirmąkart.- Juk galėsiu ateiti pas jus.
- Negalėsite.
- Bet aš ateisiu.
- Jums kažko iš manęs reikia? Jei taip, tai žinokit, jokio adreso ar telefono numerio aš jums neduosiu. Galit nesitikėti.
- Turbūt nepastebėjote, kad nieko panašaus iš jūsų aš neprašiau.
Jai pasidarė lengviau.
- Bet žinote, aš vis tiek pas jus ateisiu.
- Ką čia šnekate? - Ji krūptelėjo. Jis ir vėl nusijuokė.
- Kai geri kavą, juk būna skanu?
- Ką jūs čia dabar?...
- Nepertraukinėkite. Taip. Kai geri kavą, būna skanu. Arba kartu. Priklauso nuo kavos. Šiaip ar taip, kava jau būna tavo viduje. Tampa lyg ir tavo dalim. Jau būni gėrusi kavą. Ir kava įeina į tavo gyvenimo istoriją. Arba koks filmas. Pažiūri, ir mintys ar idėjos, kurias jis propaguoja, taip pat tampa tavo dalim. Arba kokia knyga. Perskaitai, ir ji jau tavo. O tu - jos. Paskui visa tai atitinkama forma sugrįžta. Ar prisiminimais, ar sapnais, ar pasakojant apie tai kitam, ar išgirdus apie tai, ar tiesiog vėl patekus į tą vietą. Tarkim, į kino teatrą ar knygyną, ar paėmus į rankas tušinuką žmogaus, su kuriuo kalbėjai...Žodžiu, nebūna taip, kad patyrimas dingtų. Supranti?
- Tai ką, turėčiau galvoti, kad esu jūsų dalis?
- Galima taip sakyti. Dar bandysiu paaiškinti tiksliau. Net jei ir atrodo, kad atsitiktinai atsirandi kažkokioj vietoj, tai visai nebūna atsitiktinumas. Tu pati galbūt nežinai, kodėl ten atsiradai, kodėl ėjai ta gatvės puse, o ne kita. Bet tavo kūnas žino. Supranti, viduje visada gyvena tikslas ir noras. Net jei tu to nežinai. Ir tas tikslas ar noras, vadink kaip patinka, atveda tave į norimą vietą. Ir kai abu žmonės nori susitikti jie susitinka visai nepaisant to nežinojimo.
- Abu ateina į tą pačią vietą?
- Na, taip...skamba šiek tiek per paprastai?
- Taip...bet jei...jei vieno žmogaus tikslas vienoks, o kito kitoks, visai nesusijęs su pirmojo tikslu? Jei vienas norės susitikt, o kitas nenorės?
- Tai visai ne problema. Jei antrojo noras bus pakankamai didelis, jis atitinkamai primins pirmajam apie save, ir tas pajus, kad taip pat nori susitikti.
- O jei pirmasis vis dėl to nepajus noro susitikt?
- Vadinasi, antrojo noras buvo per mažas.
- Painu.
- Kaip tik labai paprasta...
Keista, bet nė vienam nebebuvo šalta. Ji net neįsivaizdavo, kiek galėtų būti valandų, o jis neturėjo laikrodžio. Bet ji jo ir neklausė, kiek valandų. Jai tai atrodė nesvarbu.
Kartais būna, kai, pavyzdžiui, ilgai ryte guli lovoje, kad nebejunti kur baigiasi tavo koja ar kur yra ranka. Ir tik kai pajudini pirštus, supranti, kad jie ant pagalvės, o atrodė, kad yra prie šono. Taip buvo ir jiems. Jie ilgai taip stovėjo. Susikibę už rankų kaip vaikai. Kol atėjo rytas ir pabudo miestas. Kol diena iš jų atėmė žavų nakties dangų. Kol pradėjo skubiai pro juos lėkti žmonės. Kol jiems paskaudo kojas ir jie atsisėdo. Praeiviai nustebę žiūrėjo į juos. Vyras sulamdytu kostiumu ir nešvariais marškiniais. Ir jauna mergina. Galbūt šešiolikos. O gal ir septyniolikos. Susivėlusi. Nedažytom akim ir pajuodusiais paakiais. Geltonom kelnėm. Dryžuotom kojinėm apmautom kojom, kurios gyveno raudonuose nunešiotuose „inkariukuose“.
Kai pradėjo lyti, jie net nebandė pasprukti. Nei nuo vėjo, atnešusio tą lietų, nei nuo lietaus, atnešusio vaivorykštę. Žmonės ir vėl ėjo pro juos. Ir vėl nustebę žiūrėjo.
- Tu sušalsi, tau reikia eiti namo,- pasakė jis.
- Nereikia.
- Reikia. Turi eiti namo ir persirengti, nes kitaip peršalsi ir susirgsi. O aš nenoriu, kad sirgtum.
Jie dar šiek tiek paėjo kartu. Paskui išsiskyrė. Nepasikeitė telefono numeriais. Ir nė vienas nežinojo, kur kuris gyvena. Abiems buvo liūdna. Bet nė vienas to nepasakė.

>>>>>>

Gal mėnesį ji specialiai važinėdavo į miestą ir eidavo ant tilto, kur jie susitiko. Prastovėdavo ten valandų valandas. Laukdama. Tikėdamasi. Bet jo nesutiko. Vaikščiojo miesto gatvėmis vildamasi, kad pamatys jį. Vis dairėsi ieškodama odinio nedidelio lagaminuko. Ir juodo kostiumo. Ar bent jau languotų marškinių. Bet jokių languotų marškinių aplink nebuvo. O jei ir buvo, tai kitokios spalvos. Ne mėlyni.
Paskui ji pavargo. Ir į miestą nebevažiavo visai. Ir vis galvojo, kad jos noras jį sutikti per mažas. Ir ji kankinosi. Gailėjosi, kad jį išvis sutiko.
Vieną dieną sugalvojo nutranzuoti į Vilnių. Tikėjo, kad pabėgusi iš Kauno, pasijus geriau. Paliks viską. Ir visai nesvarbu, kad nenueis į mokyklą. Nesvarbu, kad nežino, ką veiks ten nuvažiavusi.
Vilniuj jai visada patiko. Kažkada net buvo pažadėjusi sau, kad gyvens čia. Atsimena, kai pirmą kartą atvažiavo. Norėjo susitikti su drauge. Prie Gedimino paminklo, berods. Dar dabar maišosi - Gedimino ar Mindaugo? O kadangi tada dar retai kada apsilankydavo šitam mieste, nežinojo, kaip iki to paminklo nusigauti. Tada paklausė praeivio:
- Gal žinote kur čia toks arklys yra? Na, ten stovi didžiulis gražus pastatas su kolonom. Baltas. Ir aplink labai daug tuščios baltos erdvės. O arklys juodas. Ant jo sėdi toks vyras...
Praeivis ilgai spėliojo. Ir atrodė, jiems abiems net buvo linksma tai daryti. Bet ji pasijuto nejaukiai, kai jis prisipažino, jog galvoja, kad ji specialiai prie jo priėjo vien pasikalbėti. Ir šiuos klausimus sugalvojo tyčia. Ji suglumo, bet kito žmogaus klausti nebedrįso. Ilgai klaidžiojo. Kol galiausiai surado. Štai taip dabar ji ir vėl klaidžiojo senamiesčiu. Bet buvo vienas skirtumas tarp dabarties ir praeities. Tada ji turėjo tikslą. 
Gatvėje gulėjo gitara. Šalia stovėjo du jauni vaikinukai ir smagiai šnekučiavosi. Ji sustojo. Jai visada patiko gitaros. Išsitraukė piniginę. Neįprastą. Miniatiūrinį stiklainiuką. Tokius pardavinėja – pilnus, žinoma - bet kuriame prekybos centre. O juose, stiklainiukuose, kas tik norite: obuolių tyrelė, uogienės, juodų serbentų džemas...tada ir buvo, berods, juodų serbentų džemas. Ištraukė litą. Gitaristui. Priėjusi pie dvylikos metų vaikinuko įmetė į sudriskusią kepurę. Jis šyptelėjęs tarstelėjo:
- Ačiū.
- Nėra už ką. Tik tiek galiu. Gražiai grojat.
- Tai kad net negirdėjot. Pastovėkit ir pasiklausykit. Domas tuoj ateis.
- Ačiū, bet aš turiu eiti.
Ir nuėjo.
Žmonės atrodė tokie laimingi. Ir ji nejučiomis pradėjo šypsotis. Džiaugėsi dėl jų. Ir bandė įsivaizduoti, kodėl jie laimingi...
Gedimino prospektas. Tuoj prieis Katedrą. Gatvė. Balta aikštė. „Jei aš būčiau dėjusi plyteles, būčiau pasirinkusi juodas ir baltas. Ir sudėčiau kaip šachmatų lentą. Tada...“ bet mintį pertraukė cypiantys mašinos stabdžiai ir krūva pasipylusių keiksmažodžių. Ji greit atsisuko. Praeiviai sustojo. Dar vieni stabdžiai. Mašinų susidūrimas. Geležinio sunkumo trenksmas. Dūžtantys stiklai. Keiksmai. Klyktelėjimas. Nuo gatvės bėgantis vyriškis. „Kas čia dabar daros?..“ Kažkas čiupo ją už rankos.
- Greit! Einam.
- Kas…
Bet ranką sugniaužė taip stipriai, kad net suskaudo. Ji tik pagalvojo “Iš manęs nėr ko vogti…”
- Paleisk, nes aš pradėsiu rėkti!
- Vaivorykštės nerėkauja.
- Ką?...
Ji žvilgtelėjo į vyrą, laikiusį ją už rankos. Jis šyptelėjo.
- Pirmą kartą į mane kreipeisi “tu”. O dabar eisim gerti kavos. Atsimeni, kai pasakojau apie kavą? Tik dar man reik pasimt gitarą…gerai?
- Gerai.
- Aš radau tave.

>>>>>>>

Jie sėdėjo kavinėje ir gėrė kavą. Mažais gurkšneliais. Jau šaltą. Lyg tikėdami, kad kava-tai laikas, likęs jiems. Išgers kavą – vėl turės išsiskirti...
-...aš buvau nuėjęs nupirkti maisto. Juk reik daryt pertraukas. Kai ištisai groji, tai pavargsti pasiutusiai, gerklę skaudėt pradeda. Ir šiaip, užsimanai valgyt ir panašiai. Tai...
Gurkšnelis kavos. Vos prisiliečiant lūpomis prie puodelio krašto.
-...tai, na, kai grįžau, vaikinukai pasakė, kad kažkiokia mergyčka įmetė litą. O žinai, kad taip paprastai niekas nedaro, už ką gi tada tas litas - juk nėr už ką duoti pinigų, kai negirdi muzikos. O juk mums ir moka už muziką, už dainas...
Rankos prisilietimas.
-...na, tai aš jiems ir sakau „ kaip ji atrodė?“. O jie man „su tokiais „inkariukais“ raudonais, geltonos kelnės ir visa susivėlus...ir liūdna kažkokia...“. tai aš pagalvojau - nejaugi tu? Palikau jiems viską ir ėmiau bėgt paskui tave. Galvojau - kad tik pavyčiau, kad tik nebūtum pasukus į kokią parduotuvę...
Laimingas šypsnys.
-...tai vis dairiaus aplink, kelis apstumdžiau iš to lėkimo...o tada kai per gatvę...nu, aš tą sąmyšį ir sukėliau. Manęs vos nepartrenkė. Cha cha...Tai todėl paskui taip netikėtai čiupau tave už rankos...būčiau kaip žmogus priėjęs, bet...nu, atsiprašau. Ar skaudėjo?
- Šiek tiek. Bet tu mane labai išgąsdinai...
- Atsiprašau...
- Bet dabar žinau tavo vardą. Domas.
- Taip...
Abu pradeda juoktis.
- Malonu susipažinti...
- Gustė.
- Malonu susipažinti, Guste.
Ir vėl juoko banga.
-...geras mėnuo kaip groju gatvėj. Neblogai sekasi. Kaune negaliu, nes ne tie žmonės. Ir atmosfera ne ta. Be to, čia nereik mokėt už butą. Pas tokį draugą gyvenu...
- Kodėl išvažiavai?
- Norėjau palikt viską. Kaunas...blogi atsiminimai. Reikėjo pailsėti. Nenorėjau nieko pasimti. Tik tave. Bet žinojau, kad negaliu. Tai ir išvažiavau.
- O aš tavęs ieškojau.
- Tikiu...
- Kasdieną eidavau ant tilto...
- Žinau. Nepyk, kad taip aš...
- Neturiu už ką pykt.
- O kiek laiko čia pabūsi? Ir kaip atvažiavai, tau juk į mokyklą reik...
- Tiesiog nenuėjau. Bet šiandien turiu parvažiuot. Turėsiu išeit anksčiau. Nežinau kiek reiks laukti autostradoj...
- Tu, ką, atitranzavai? Juk negallima šitaip. Pavojinga. Nenoriu, kad tranzuotum. Gerai? Važiuosi namo traukiniu.
- Nevažiuosiu.
- Na tu ir užsispyrus...
- Neturiu už ką.
- Tai ko taip ir nesakai?
Jis išsitraukia piniginę ir duoda jei dvidešimt litų.
- Neimsiu. Grįšiu kaip visada. Be to, tiek perdaug.
- Važiuosi traukiniu. Ką paskui aš darysiu? Kai tau kas nutiks...
- Nieko man nenutiks.
- Antras mūsų ginčas. -Jis nusijuokia.
- Tada ginčijomės dėl tiltų...
Jie užsisako dar kavos. Ji paima pinigus. Pasikalbėję gerą valandą, išeina. Ir tryse –gitara, ji ir Domas - pamažu pajuda stotelės link.
- Kiek čia dar būsi?- ji paklausia.
- Nežinau...

>>>>>

Veiduose atsiranda pirmos liūdesio žymės. Atrodo, nebėra ką sakyti. Jie abu eina ir tyli. Žiūri nuleidę galvas į nelygų grindinį lyg į didžiausią stebuklą. Galiausiai sustoja ir laukia autobuso. Jai reika į stotį. Tinkamas atvažiuoja.
- ...ate.
- ...rūpinkis savimi,- tarsteli jis. Krestelėjusi į minkštą sėdynę ji žvilgteli pro langą. Jis stovi. Niekur neina. Autobusas nuvažiuoja. O jis vis dar stovi. Ji jaučiasi taip, lyg niekad daugiau jo nepamatys. Autobuse tauškia dvi mažos moterėlės, trys vaikiščiai garsiai aptarinėja kažkokį filmą. Gražus vaikinas kabina visai gražią paną. Bet Gustė nieko nemato. Vaizdas liejasi. Ji nusisuka į langą. Nenori, kad žmonės matytų, kaip ji verkia. „..kodėl nedavė draugo adreso? Juk būčiau atvažiavusi...kodėl...kodėl aš, kvaiša, nepalikau jam savo numerio? Bet vitiek būtų neėmęs. Jis ne toks...visad - „tik jei bus pakankamai didelis noras. Jei tikslas atves kur reikia...“

>>>>>

Stotyje daug žmonių. Visi kažkur skuba, lekia, stumdosi...jos traukinys atvažiuos už pusvalandžio. Ji nusiperka bilietą. Paskui lipa į traukinį. Paskui atsisėda. Spėja pamtyti, kaip įlipa jauna porelė. Jai suspaudžia širdį. Ji užsimerkia. Tuoj pradės važiuoti. Girdi, kaip į traukinį lipa žmonės. Jie atsineša šurmulį ir jausmų rūką. Ji pradeda žaisti - išskiria vieną kurį balsą iš visos daugybės ir pradeda svarstyti - kas tai per žmogus, kaip atrodo, kur dirba, kaip gyvena, koks jis yra, kaip apsirengęs. Traukinys raminančiai supa. Anksčiau ji neiškęsdavo ir nebaigusi spėlionių atsimerkdavo. Juk įdomu sužinoti, kiek klydai. Bet šiandien ji niekaip negali susikaupti. Balsai vis susimaišo. Kažkas atsisėda šalia jos. Bet ji neatsimerkia. Nenori nieko matyti. Tik stengiasi sau padėti. Toks žaidimas padeda nuvyt nevykusias mintis šalin. Bet šiandien jai niekaip nepavyksta žaisti. Ją apsupa šiltas miego noras.
- O tu graži kai užsimerkusi...
Balsas visai šalia ausies. „Malonūs žodžiai. Laiminga ta, kuriai tai buvo pasakyta...tikriausiai ta jauna porelė...”-pagalvoja. Ją pagauna smalsumas. Ir ji atsimerkia. Porelė sėdi kitoje eilėje. Pasuka galvą į šoną...
- Mes važiuojame namo, vaivorykšte.
Jis nusišypso.