Lauminėji Lampėdžių karjero krantais.
Iššvaistai pavėjui; paveikslus, knygas, žaislus.
Panorai būvį savo nukelt į Pažaislį,
Dar gyventi, gyventi, gyventi
Jau prisijaukintoje celėje.
Ten laikas su erdve susilieja,
Nelankoma prisiminimų, nei sapnų.
Lauminėji laumžirgio žvilgsnį džiovindama,
Sparnelius dar, stabdydama laiką.
Nėra vilčių, nelieka kliūčių,
Toks menkas kliuvinys - šita tikrovė.
Tave apspjovė, nubloškė likimas atžaria ranka.
Šį visą laiką... Tarsi medų iš gėlių, žodžius rinkai.
Tau liko plynė, gal žydėjimas minčių?
Vis lauminėji, laumžirgis, laukys, Lampėdžiai.
L a u k.
Taip gyvenimas mus blaško lyg vaikus nepaisant nei amžiaus, nei laiko, mes įkaitai.
Priminė man filmą Laumžirgis, beje jie man labai gražūs:)
Artimas, jūsų darbai man artimi. Jus nuostabi Rašyko poetė. Jūsų darbai ir man sukelia įkvėpimą:)