Ak, Ražai,
Klausi vėl -
Kodėl į marmurą
Kelionė?
Iš svetimų šalių
Atėjęs jis -
Neturim
Lietuvoj.
Žinau ir aš,
Kad pakelės akmuo
Arčiau prie kojų,
Tvirtesnis jis.
Ir nesakau,
Kad jį apeit žadu -
Širdis jo nemuša,
Ranka paglosto
Granitas -
Lietuvėlės akmeny...
O man taip gera,
Taip jauku,
Prisėdus jaust,
Kad upės teka,
Miškas ošia,
Paukščiai šneka,
Ir kad žolė žalia,
Kad tikim tuo,
Ko gal nėra.
O kad erdvės tiek daug,
Tai, žinoma, kad taip.
Bet ji dar ne dangus -
Į dangų reikia eit.
Negali būt šalia namų,
Kad neužgriūtų jis
Buitim, vargais, skatikais,
Niežais ar blakėm...
- Į marmurą įeik, -
Kažkas pasakė
Ir negalėjau, Ražai.
Atsispirt.
Eilėraštis prišokęs
Rodo kelią
Ir net paliepia,
Kaip ir ką daryt...
Einu.
Bet kelias šis
Ne tik pro akmenėlį
Pakelės,
Pro širdį - irgi.
Visi į marmurą žygiuojam. Jauni, seni, protingi ir kvaili, tik kelias šitas skirtingas kiekvieno. Viens sugeba pajusti akmenėlio širdį pakelėj,paukštelių čiulbesį išgirsti, žolę žvilgsniu paglostyti, kitam gi tai atrodo banalu. PUiku, Pranai 5