2009 09 28
Spjaunu į tavo upę
purpuru gęstančią.
Dar spjaunu į tavo grožį,
Į tavo drąsą.
Šypsaisi, tik tada,
Kai tau saulė sminga į akį,
Į vyzdį, sninga taip giliai,
Jog sutikus vaidini,
Kad nepažįsti.
Kaip šakalas ryji
Mėsą nuo medžių,
Nuo senai nužydėjusių
Obelų.
Vis prasikalti nespėjusius
Vaisius skainioji,
Negirdžiu ką šnabžda
Tavoji upė.
Purpuras prasikalė iš
Akmens, nes tu plūsti
Akmenlige.
Visose griovose
Po akmenį,
Kalnų atšlaitėse po
Riedulį. Jei skaudena
Vadinasi vienišas,
Jei barbena –
Sapnas nurungs
Gyvenimo košmarą.
...