Ryto darganos prispaustas liūdėjo vienišas parkas. Medžiai purtėsi šaltuką, pamažu mesdami pirmuosius rudens pakąstus lapus. Suskeldėjęs, ištrupėjęs takelis skleidė jaukią, tačiau ne kiekvienam suprantamą, vėsą. Įkalinta tarp akmenimis sutvirtintų krantų, upė neramiai plukdė savo vandenis per parką.
Vieniša, tarytum šiam pasauly paskutinė, figūra žingsniavo taku.
Kaip visada Rokas ėjo susimąstęs ir niūrus. Šaltu žvilgsniu žvelgė į viską abejingai ir niekada jo nepakeldavo aukščiau horizonto. Būdamas dar vaikas, jis nuolat žiūrėdavo į dangų, ir pastarasis buvo pilnas svajonių bei lūkesčių. Kai viskas pasikeitė, jaunuolis vengė pakelti akis į tai, kas taip lengvai sudužo.
Rokas pasiekė tilto vidurį ir sustojo. Priėjo prie turėklų. Mąsliu žvilgsniu lydėjo kylančias ir pranykstančias bangeles. Staiga nusimetė kuprinę, perkėlė vieną, po to ir kitą koją per turėklus ir sustingo. Po kurio laiko pajuto kaip pamažu nutirpsta rankų raumenys...
„Reikia šiandien užsukt į namus... “ – šmėstelėjo galvoje pirma mintis. Rokas teoriškai turėjo dvejus namus, praktiškai – nė vienų. Vienuose buvo svetimas ir nereikalingas, antruose - tiesiog nereikalingas. Abiejuose nesilankė gal jau kokį mėnesį, gyveno ten, kur dirbo – nedidelėje dirbtuvėlėje. Joje kartu su šeimininku meistru Dovydu remontuodavo ir restauruodavo įvairius muzikinius instrumentus.
- Ką čia darai?
Netikėtai nuskambėjęs balsas išgąsdino vaikiną. Jis krūptelėjo ir vos nenugarmėjo apačion. Šalia stovėjo mergina ir smalsiai žiūrėjo į jį.
Rokas perlipo turėklus, užsimetė kuprinę ant pečių ir sumurmėjo:
- Nieko, - ir tuoj pat patraukė takeliu tolyn.
Nepažįstamoji prisigretino, ir kurį laiką abu tylėdami žingsniavo vienas šalia kito, kol Rokas sustojo. Mergina kiek paėjo į priekį, tuomet atsisuko ir nusišypsojo.
- Aš – Viltė, - tarė.
- Aš neklausiau.
- Žinau.
Tyliai nusijuokusi ji apsigręžė ir nuėjo.
Kiekvieną rytą Rokas eidavo į kitoje parko pusėje įsikūrusį ūkininkų turgelį nupirkti senajam meistrui šviežių vaisių ir daržovių. Dirbtuvių šeimininkas iš jų spausdavo sultis, o savo auklėtiniui nuolat kartodavo, kad tai – geros jo sveikatos šaltinis. Būdamas jau virš aštuoniasdešimties metų, Dovydas vis dar save vadino jaunu.
Maršrutas per parką vaikinui jau buvo tapęs tam tikru ritualu. Kiekvieną sykį jis stabteldavo ant tilto ir mąsliai žvelgdavo į upę. Būtinai aplankydavo seniausią parko medį – Praamžiaus ąžuolą. Nors ir nulaužta viršūne, senolis išsiskyrė iš kitų medžių savo aukščiu ir didybe. Stovint prie jo apimdavo nepaaiškinamas pagarbos jausmas.
Po keletos dienų Rokas vėl rado ant tilto bestovinčią nepažįstamąją. Atsirėmusi į turėklus ir užsimerkusi, ji mėgavosi šaltoku rytmečio vėju.
Kaip įpratęs Rokas stabtelėjo šalia.
- Kiekvieną rytą pro čia eini? – po ilgos tylos paklausė Viltė.
- Taip.
- Man patinka, kad tokiu metu čia taip ramu. Laukiu, kol pradės snigti.
Rokas tylėjo. Girdėjosi tik upės čiurlenimas ir šakose besisupantis vėjas. Po kurio laiko, vaikinas pasisuko eiti.
- Snigti, snigti, snigti... – lyg kokį burtažodį nutęsė Viltė.
Senis Dovydas apėjo dirbtuvių viduryje pastatytą fortepijoną ir palingavo galvą.
- Dievaži, - sumurmėjęs žvilgtelėjo vidun ir pasipiktinęs net nusikeikė.
Visą rytą jis krapštėsi prie šio instrumento, bet net nežinojo nuo kurio galo pradėti jį tvarkyti.
- Ir kaip tokie netikėliai tave įsigijo, m? – jau kelintą kartą klausė Dovydas fortepijono. – Visiškai nesugeba tavimi pasirūpinti!
Kitame kambaryje girdėjosi Roko derinamos gitaros skambesys. Kažkada svajojęs tapti muzikantu, jaunuolis pasižymėjo itin gera muzikine klausa, būtent kurią prieš porą metų ir įvertino senis.
- Atsiprašau, ar jūs meistras Dovydas?
Šeimininkas net negrįžtelėjo pasižiūrėti į balso savininkę.
- Taip, aš.
- Man sakė, jog jūs geriausias savo srities specialistas. Ar galėtumėte sutaisyti muzikinę dėžutę?
Šįkart meistras atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai į rudas merginos akis.
- Mergaite, kol mūsų žemelė nešioja tokius žmones, kurie nesugeba pasirūpinti štai tokiais gražuoliais, - jis švelniai paglostė fortepijono šoną, - aš muzikinėmis dėžutėmis neužsiimsiu.
Viešniai net rankos nusviro, veide spindėjo nusivylimas ir liūdesys. Senis nejaukiai pasimuistė, žvilgtelėjo į duris, pro kurias karts nuo karto atsklisdavo pasiklydęs gitaros stygų garsas.
- Klausykit, - kreipėsi draugiškai, - Rokas tikrai galės pažiūrėti kas jai. Eikit ten, į kitą kambarį.
- Ačiū! – mergina dėkingai nusišypsojo.
Įėjusi į kambarį sustingo, o veide nušvito plati šypsena. Rokas sėdėjo nugara į duris ir kaip tik grojo kažkokią melancholišką melodiją, vis stabteldamas ir pasukdamas derinimo kuoliuką.
- Vadinasi tavo vardas Rokas.
Vaikinas staigiai atsisuko. Šalia stovėjo Viltė, rankose laikė maišelį.
- Ką čia veiki?
- Atnešiau pataisyti savo muzikinę dėžutę, bet meistras neapsiėmė, atsiuntė pas tave. Ar pažiūrėsi? Bandžiau ją sutvarkyti pati, bet nesėkmingai... – lyg žirnius išbėrė ji.
- Parodyk.
Kol jaunuolis atsargiai padėjo gitarą, Viltė ištiesė jam savo brangenybę.
„Pagal muzikos instrumentą galima viską sužinoti apie jo šeimininkus“ – kartodavo Dovydas. Jis mylėjo muziką, o dar labiau visus instrumentus, ir tą meilę pamažu diegė į mokinio širdį.
Muzikinė dėžutė buvo kruopščiai prižiūrėta. Ornamentuotame jos paviršiuje nebuvo nė menkiausio įbrėžimo ar dulkių pėdsako. Atrodė lyg nauja.
- Šią dėžutę man padovanojo mama, ją gavusi iš savo močiutės. Ji man labai brangi, bet prieš keletą mėnesių ėmė strigti ir galiausiai visai nebegrojo. Nežinau, kas jai atsitiko...
- Reiktų išardyti ir pasižiūrėti, - mąsliai vartydamas ištarė Rokas.
- Galėtum ryt atnešti į parką?
Jis linktelėjo ir Viltė nusišypsojo.
Kad ir kaip stengėsi, muzikinė dėžutė negrojo. Rokas nesuprato, kas jai negerai, išsiardęs prasikrapštė iki vėlios nakties, bet gedimo priežasties nerado. Galiausiai vėl sudėjęs dėžutę, pasitrynęs skaudančias akis ir pasirąžęs, jis nusivylęs pakilo nuo stalo ir išėjo į lauką.
Naktinis oras apgaubė vaikiną tyluma ir rudeniška vėsa. Ilgai stovėjo, jausdamas kaip šaltukas pamažu apima visą kūną, smelkiasi giliau į raumenis ir kaulus. Nejučiom pakėlė akis aukštyn. Dangus buvo giedras, daugybės žvaigždžių neužgesino net miesto šviesos.
- Snigti, snigti, snigti... – nejučiom pakartojo Viltės burtažodį ir net šyptelėjo pats iš savęs.
Dirbtuvės tarpduryje jaunuolis dar stabtelėjo, atsigręžė paskutinį sykį pažiūrėti į naktinį dangų ir netikėdamas net papurtė galvą.
Lėtai ir ramiai iš dangaus leidosi snaigės.
Grįžęs į kambarį Rokas dar labiau apstulbo. Tylūs Bethoveno „Mėnesienos“ sonatos garsai sklido iš muzikinės dėžutės, pamažu skleidėsi iš po šviesos ir susmegę tamsoje tildavo, kol visai išnykdavo. Viltės brangenybė veikė kuo puikiausiai, tartum net nebuvo sustojusi.
Tačiau ryte merginos parke nebuvo. Nepasirodė ji nei kitą, nei dar kitą rytą. Neaplankė ji Roko net ir dirbtuvėje. Po savaitės jis net ėmė galvoti ar kartais ta žavi būtybė nebuvo tik vaizduotės kūrinys, tačiau tai paneigdavo šilta sonatos melodija.
Rado Viltę parke beveik po dviejų savaičių. Rugsėjis skaičiavo paskutines savo dienas, buvo vėsu ir gaivu. Takelį dengė naktiniai krituoliai lapai.
Mergina sėdėjo ant suoliuko, atsilošusi žiūrėjo į dangų. Rokas prisėdo šalia, iš kuprinės išsitraukė muzikinę dėžutę ir padėjo jai ant kelių. Tvarkingai suvyniotą į popierių brangenybę jis kiekvieną rytą nešdavosi, kad sutikęs šeimininkę galėtų atiduoti. Viltė išvyniojo, atidarė. Nuskambėjus pirmiesiems garsams, išbalęs jos veidas džiaugsmingai nušvito. Besiklausant muzikos, Viltė vėl atsilošė.
- Sakoma, kad tik laimingi žmonės yra tikrai gražūs, - įpusėjus sonatai ištarė ir tuoj nusijuokė: – Šiuo metu turbūt esu pats gražiausias žmogus žemėje.
- Tikrai, - išsprūdo Rokui.
Kol ji stebėjo praplaukiančius debesis, jaunuolis negalėjo nuleisti žvilgsnio nuo jos.
- Atleisk, - su paskutiniais soneto akordais sušnabždėjo ji, - kad neatėjau pasiimti dėžutės anksčiau.
- Nieko tokio.
- Matai, aš... sergu. Kartais sveikata pablogėja, ir gydytojai manęs nebeišleidžia pasivaikščioti.
Rokas taipogi atsilošė ir užvertė galvą į dangų.
Parko pakrašty ant kalno stovėjo didelė ligoninė-sanatorija. Ji buvo skirta sergantiems įvairiomis vėžio formomis. Išėjęs į dirbtuvių vidinį kiemelį, vaikinas ne kartą ilgai žvelgdavo į baltą sanatorijos pastatą, apaugusį aukštais parko medžiais, ir susimąstydavo apie jame apsigyvenusius žmones.
- Laimingi žmonės – gražūs žmonės, - pakartojo Viltė ankstesnę savo mintį ir šyptelėjo. – Vadinasi, tik tikrai gražūs žmonės moka būti laimingi.
Vieną sekmadienio rytą Viltė kartu su Roku apsilankė turgelyje. Netrukus galutinai turėjo išsekti rudens gėrybės, ir meistras visą žiemą bei pavasarį tenkinsis vaisiais ir daržovėmis iš gretimai stovinčios parduotuvės.
Eidami atgal į parką, jie kirto nediduką turgaus plotelį, skirtą gyvūnų pardavėjams. Netikėtai Viltė iš džiaugsmo net cyptelėjo ir truktelėjo Roką už rankovės.
Ant žemės pastatytame terariume šmirinėjo du pilki žiurkėnai. Vienas sukosi rate, o antrasis išsproginęs akutes žiopsojo į virš jų palinkusią Viltę.
- Kokie mieli!
- Tai pasiimkit, dovanoju, - ištarė šalia stovėjęs berniukas.
- Tikrai?
- Su visu terariumu, - patikino.
- O! Ačiū!
Mergina pakėlė terariumą ir plačiai šypsodamasi atsisuko į Roką. Švytintis džiaugsmu veidas buvo gražus kaip niekad, ir jaunuolis taip pat nuoširdžiai nusišypsojo.
Kitą rytą vos sutikusi Roką Viltė jam ištiesė nedidelį narvelį. Viename kampe susisukęs į medžiagos skiauteles snaudė vienas iš žiurkėnų. Vaikinas klausiamai pažvelgė į Viltę, o ši nusišypsojo.
- Čia tau dovanų.
- Nemanau, kad sugebėsiu juo tinkamai pasirūpinti.
- Sugebėsi, aš tau padėsiu.
Rokas abejodamas paėmė narvelį. Žiurkėnas krustelėjo, iškišo snukutį, pažiūrėjo į naująjį šeimininką ir tuoj vėl susisuko miegoti.
Kartą Rokas sutiko Viltę belaukiančią prie Praamžiaus ąžuolo. Ji žiūrėjo į medį susižavėjusi, jusdama tą pačią pagarbą, kuri kiekvieną kartą aplankydavo ir vaikiną.
- Jis toks gražus, - sušnabždėjo.
Didžiulis ąžuolas dabar buvo nusidažęs įvairiausiomis rudens spalvomis, atrodė, jis net neskuba viso savo grožio numesti ant žemės, tarsi kažko laukdamas.
- Skaičiau, kad kažkada čia vyko pagoniškos apeigos, - vėl prabilo Viltė, - kažkada čia buvo šventa vieta.
- Bet atėjus krikščionybei, jį bandyta nukirsti, - pratęsė vaikinas. – Ateik.
Jis apėjo senolį ir mostelėjo ranka į keistą, maždaug akių lygyje augančią šaką. Prie pagrindo ji buvo plati ir stora, po to staigiai siaurėjo ir netrukus baigėsi lyg nukirsta. Susidomėjusi mergina smalsiai apžiūrėjo keistąją ataugą.
- Taip baigėsi pirmasis bandymas. Kirvis įsmigo ir niekas nebesugebėjo jo ištraukti, jis tarytum įaugo į kamieną.
- Tikrai, - nustebusi ištarė, - panašu į kirvį.
- Štai viršūnę jiems visgi pavyko nupjauti, tačiau ąžuolas augo kaip augęs.
Viltė dar kart apžvelgė milžinišką medžio lają, tada prisiglaudė prie jo kamieno.
- Nuostabus tvarinys, - sušnabždėjo, delnu perbraukė per gruoblėtą luobą. – Visi gyvi padarai trokšta gyventi ir dėl to reikia kovoti. Ar ne, senoli?
Vėjas nušokavo ąžuolo šakomis, ir šis sušlamėjo visais savo lapais.
Rokas dažnai dirbdavo iki vėlumos. Jam patikdavo nakties tyla, atrodydavo, kad ir muzika tokiu metu skamba kitaip.
Jaunuolis kaip tik grojo gitara, tikrindamas ar gerai įtemptos naujos stygos. Net keista jam darėsi pagalvojus, kad vos ne kas antras paauglys įsigydavo gitarą, nors ir nemokėdavo tinkamai ja rūpintis. Net ne dažnas išmokdavo ja groti.
Staiga į dirbtuvės duris kažkas pabeldė. Už jų stovėjo Viltė. Rokui atidarius duris, abu nustebę sužiuro vienas į kitą.
- Nemaniau, kad tai tu taip ilgai naktinėji dirbtuvėje, - pratarė ji.
- Aš čia gyvenu, - sumurmėjo nenoriai ir pasitraukė, įleisdamas merginą vidun.
Ji įėjo, apsidairė. Rokas grįžo prie savo darbo, ir tyloje vėl nuskambėjo švelnūs gitaros garsai.
- O kur tavo namai? – galiausiai paklausė Viltė.
- Mano tėvai išsiskyrę. Abudu turi sukūrę po naują šeimą, tik aš nė prie vienos nepritapau.
- Mm... – supratingai nutęsė mergina.
Ji susidomėjusi stebėjo kaip įgudusiai vaikino pirštai dėlioja akordus.
- O ką tu veiki taip vėlai čia? – dabar klausimą uždavė jis.
- Pamačiau šviesą, pagalvojau, kad meistras dar nemiega. Norėjau jo kai ko paklausti.
Vėl abu nutilo. Kažkur kitam kambary girdėjosi žiurkėno ratelio girgždesys.
- Iš kur tu, Vilte?
- Iš toli, - ji šyptelėjo, pamažu ėmė žingsniuoti per kambarį, - dėl to atvažiavusi čia jaučiausi labai vieniša, kol...
Viltė sustojo Rokui už nugaros, tada švelniai apkabino per pečius ir į ausį sušnabždėjo:
- Kol sutikau tave.
Atėjus lapkričiui ir beveik tris savaites nesutikęs Viltės, Rokas galiausiai ryžosi aplankyti ją sanatorijoje. Slaugė palydėjo jį į nediduką kiemelį, kur keletas žmonių mėgavosi grynu oru.
Viltę jaunuolis atpažino ne iš karto. Ji sėdėjo invalido vežimėlyje. Sulysęs ir išbalęs veidas nebespindėjo kaip anksčiau, rudas švelniai susivijusias garbanas pakeitė trumpučiai šeriukai. Pastebėjusi Roką, mergina nusuko žvilgsnį. Jam priėjus arčiau, tarp jų pakibo nejauki tyla.
- Kaip laikosi gražiausias pasaulyje žmogus? – tyliai paklausė pritūpęs šalia.
Viltė atsisuko ir ilgai žvelgė Rokui į akis. Jis palinko į priekį ir palietė jos lūpas savosiomis. Taip švelniai lyg šios būtų porcelianinės. Atsitraukus į jį vėl žvelgė įprastos degančios Viltės akys.
- Vis dar laukiu, kol pradės snigti, – svajingai ištarė ji. - Bet jau greitai, jaučiu, kad jau atėjo laikas...
Sulaukęs skambučio iš sanatorijos, Rokas tuoj pat išskubėjo į ją. Viltės palatos tarpduryje stabtelėjo. Mergina miegojo, atrodė lyg baltas angelas baltuose pataluose. Tyliai uždaręs duris, jis atsisėdo šalia. Kurį laiką žvelgęs į tykų jos veidą, švelniai suėmė už rankos. Viltė sukrutėjo, atsimerkė ir silpnai šyptelėjo.
- Sapnavau, - sušnabždėjo ji, - kad vėl esu maža mergaitė, braidau po pusnis ir jose paišau sniego angelus. Ar jau sninga?
Rokas žvilgtelėjo pro langą. Nors kalendorius jau rodė gruodžio pradžią, bet lauke vis dar karaliavo ruduo. Apniukęs dangus pranašavo lietų, visur telkšojo balos. Buvo šlapia ir niūru.
- Taip, sninga, - pamelavo.
Viltė vėl nusišypsojo.
- Noriu, kad pasirūpintum mano žiurkėnu.
- Gerai.
- Ir pasiimk muzikinę dėžutę, ji vėl sugedo, - mergina atsiduso, užsimerkė. – Pavargau, norėčiau miego. Labanakt, Rokai.
- Labanakt, Vilte.
Dar kiek pasėdėjęs, vaikinas atsistojo, švelniai pabučiavo merginą į kaktą, pasiėmė dėžutę ir terariumą. Tarpdury vėl stabtelėjo, dar kart atsigręžė.
- Labanakt...
Už nugaros užsivėrus paradinėms durims, Rokas pakėlė akis į dangų.
Lėtai ir ramiai iš dangaus leidosi snaigės.