Rašyk
Eilės (78235)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dvasių Vedlė Dvasių Vedlė

Tik gražūs žmonės moka būti laimingi

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Ryto darganos prispaustas liūdėjo vienišas parkas. Medžiai purtėsi šaltuką, pamažu mesdami pirmuosius rudens pakąstus lapus. Suskeldėjęs, ištrupėjęs takelis skleidė jaukią, tačiau ne kiekvienam suprantamą, vėsą. Įkalinta tarp akmenimis sutvirtintų krantų, upė neramiai plukdė savo vandenis per parką.
Vieniša, tarytum šiam pasauly paskutinė, figūra žingsniavo taku.
Kaip visada Rokas ėjo susimąstęs ir niūrus. Šaltu žvilgsniu žvelgė į viską abejingai ir niekada jo nepakeldavo aukščiau horizonto. Būdamas dar vaikas, jis nuolat žiūrėdavo į dangų, ir pastarasis buvo pilnas svajonių bei lūkesčių. Kai viskas pasikeitė, jaunuolis vengė pakelti akis į tai, kas taip lengvai sudužo.
Rokas pasiekė tilto vidurį ir sustojo. Priėjo prie turėklų. Mąsliu žvilgsniu lydėjo kylančias ir pranykstančias bangeles. Staiga nusimetė kuprinę, perkėlė vieną, po to ir kitą koją per turėklus ir sustingo. Po kurio laiko pajuto kaip pamažu nutirpsta rankų raumenys...
„Reikia šiandien užsukt į namus... “ – šmėstelėjo galvoje pirma mintis. Rokas teoriškai turėjo dvejus namus, praktiškai – nė vienų. Vienuose buvo svetimas ir nereikalingas, antruose - tiesiog nereikalingas. Abiejuose nesilankė gal jau kokį mėnesį, gyveno ten, kur dirbo – nedidelėje dirbtuvėlėje. Joje kartu su šeimininku meistru Dovydu remontuodavo ir restauruodavo įvairius muzikinius instrumentus.
- Ką čia darai?
Netikėtai nuskambėjęs balsas išgąsdino vaikiną. Jis krūptelėjo ir vos nenugarmėjo apačion. Šalia stovėjo mergina ir smalsiai žiūrėjo į jį.
Rokas perlipo turėklus, užsimetė kuprinę ant pečių ir sumurmėjo:
- Nieko, - ir tuoj pat patraukė takeliu tolyn.
Nepažįstamoji prisigretino, ir kurį laiką abu tylėdami žingsniavo vienas šalia kito, kol Rokas sustojo. Mergina kiek paėjo į priekį, tuomet atsisuko ir nusišypsojo.
- Aš – Viltė, - tarė.
- Aš neklausiau.
- Žinau.
Tyliai nusijuokusi ji apsigręžė ir nuėjo.


Kiekvieną rytą Rokas eidavo į kitoje parko pusėje įsikūrusį ūkininkų turgelį nupirkti senajam meistrui šviežių vaisių ir daržovių. Dirbtuvių šeimininkas iš jų spausdavo sultis, o savo auklėtiniui nuolat kartodavo, kad tai – geros jo sveikatos šaltinis. Būdamas jau virš aštuoniasdešimties metų, Dovydas vis dar save vadino jaunu.
Maršrutas per parką vaikinui jau buvo tapęs tam tikru ritualu. Kiekvieną sykį jis stabteldavo ant tilto ir mąsliai žvelgdavo į upę. Būtinai aplankydavo seniausią parko medį – Praamžiaus ąžuolą. Nors ir nulaužta viršūne, senolis išsiskyrė iš kitų medžių savo aukščiu ir didybe. Stovint prie jo apimdavo nepaaiškinamas pagarbos jausmas.


Po keletos dienų Rokas vėl rado ant tilto bestovinčią nepažįstamąją. Atsirėmusi į turėklus ir užsimerkusi, ji mėgavosi šaltoku rytmečio vėju.
Kaip įpratęs Rokas stabtelėjo šalia.
- Kiekvieną rytą pro čia eini? – po ilgos tylos paklausė Viltė.
- Taip.
- Man patinka, kad tokiu metu čia taip ramu. Laukiu, kol pradės snigti.
Rokas tylėjo. Girdėjosi tik upės čiurlenimas ir šakose besisupantis vėjas. Po kurio laiko, vaikinas pasisuko eiti.
- Snigti, snigti, snigti... – lyg kokį burtažodį nutęsė Viltė.


Senis Dovydas apėjo dirbtuvių viduryje pastatytą fortepijoną ir palingavo galvą.
- Dievaži, - sumurmėjęs žvilgtelėjo vidun ir pasipiktinęs net nusikeikė.
Visą rytą jis krapštėsi prie šio instrumento, bet net nežinojo nuo kurio galo pradėti jį tvarkyti.
- Ir kaip tokie netikėliai tave įsigijo, m? – jau kelintą kartą klausė Dovydas fortepijono. – Visiškai nesugeba tavimi pasirūpinti!
Kitame kambaryje girdėjosi Roko derinamos gitaros skambesys. Kažkada svajojęs tapti muzikantu, jaunuolis pasižymėjo itin gera muzikine klausa, būtent kurią prieš porą metų ir įvertino senis.
- Atsiprašau, ar jūs meistras Dovydas?
Šeimininkas net negrįžtelėjo pasižiūrėti į balso savininkę.
- Taip, aš.
- Man sakė, jog jūs geriausias savo srities specialistas. Ar galėtumėte sutaisyti muzikinę dėžutę?
Šįkart meistras atsisuko ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai į rudas merginos akis.
- Mergaite, kol mūsų žemelė nešioja tokius žmones, kurie nesugeba pasirūpinti štai tokiais gražuoliais, - jis švelniai paglostė fortepijono šoną, - aš muzikinėmis dėžutėmis neužsiimsiu.
Viešniai net rankos nusviro, veide spindėjo nusivylimas ir liūdesys. Senis nejaukiai pasimuistė, žvilgtelėjo į duris, pro kurias karts nuo karto atsklisdavo pasiklydęs gitaros stygų garsas.
- Klausykit, - kreipėsi draugiškai, - Rokas tikrai galės pažiūrėti kas jai. Eikit ten, į kitą kambarį.
- Ačiū! – mergina dėkingai nusišypsojo.
Įėjusi į kambarį sustingo, o veide nušvito plati šypsena. Rokas sėdėjo nugara į duris ir kaip tik grojo kažkokią melancholišką melodiją, vis stabteldamas ir pasukdamas derinimo kuoliuką.
- Vadinasi tavo vardas Rokas.
Vaikinas staigiai atsisuko. Šalia stovėjo Viltė, rankose laikė maišelį.
- Ką čia veiki?
- Atnešiau pataisyti savo muzikinę dėžutę, bet meistras neapsiėmė, atsiuntė pas tave. Ar pažiūrėsi? Bandžiau ją sutvarkyti pati, bet nesėkmingai... – lyg žirnius išbėrė ji.
- Parodyk.
Kol jaunuolis atsargiai padėjo gitarą, Viltė ištiesė jam savo brangenybę.
„Pagal muzikos instrumentą galima viską sužinoti apie jo šeimininkus“ – kartodavo Dovydas. Jis mylėjo muziką, o dar labiau visus instrumentus, ir tą meilę pamažu diegė į mokinio širdį.
Muzikinė dėžutė buvo kruopščiai prižiūrėta. Ornamentuotame jos paviršiuje nebuvo nė menkiausio įbrėžimo ar dulkių pėdsako. Atrodė lyg nauja.
- Šią dėžutę man padovanojo mama, ją gavusi iš savo močiutės. Ji man labai brangi, bet prieš keletą mėnesių ėmė strigti ir galiausiai visai nebegrojo. Nežinau, kas jai atsitiko...
- Reiktų išardyti ir pasižiūrėti, - mąsliai vartydamas ištarė Rokas.
- Galėtum ryt atnešti į parką?
Jis linktelėjo ir Viltė nusišypsojo.


Kad ir kaip stengėsi, muzikinė dėžutė negrojo. Rokas nesuprato, kas jai negerai, išsiardęs prasikrapštė iki vėlios nakties, bet gedimo priežasties nerado. Galiausiai vėl sudėjęs dėžutę, pasitrynęs skaudančias akis ir pasirąžęs, jis nusivylęs pakilo nuo stalo ir išėjo į lauką.
Naktinis oras apgaubė vaikiną tyluma ir rudeniška vėsa. Ilgai stovėjo, jausdamas kaip šaltukas pamažu apima visą kūną, smelkiasi giliau į raumenis ir kaulus. Nejučiom pakėlė akis aukštyn. Dangus buvo giedras, daugybės žvaigždžių neužgesino net miesto šviesos.
- Snigti, snigti, snigti... – nejučiom pakartojo Viltės burtažodį ir net šyptelėjo pats iš savęs.
Dirbtuvės tarpduryje jaunuolis dar stabtelėjo, atsigręžė paskutinį sykį pažiūrėti į naktinį dangų ir netikėdamas net papurtė galvą.
Lėtai ir ramiai iš dangaus leidosi snaigės.


Grįžęs į kambarį Rokas dar labiau apstulbo. Tylūs Bethoveno „Mėnesienos“ sonatos garsai sklido iš muzikinės dėžutės, pamažu skleidėsi iš po šviesos ir susmegę tamsoje tildavo, kol visai išnykdavo. Viltės brangenybė veikė kuo puikiausiai, tartum net nebuvo sustojusi.
Tačiau ryte merginos parke nebuvo. Nepasirodė ji nei kitą, nei dar kitą rytą. Neaplankė ji Roko net ir dirbtuvėje. Po savaitės jis net ėmė galvoti ar kartais ta žavi būtybė nebuvo tik vaizduotės kūrinys, tačiau tai paneigdavo šilta sonatos melodija.


Rado Viltę parke beveik po dviejų savaičių. Rugsėjis skaičiavo paskutines savo dienas, buvo vėsu ir gaivu. Takelį dengė naktiniai krituoliai lapai.
Mergina sėdėjo ant suoliuko, atsilošusi žiūrėjo į dangų. Rokas prisėdo šalia, iš kuprinės išsitraukė muzikinę dėžutę ir padėjo jai ant kelių. Tvarkingai suvyniotą į popierių brangenybę jis kiekvieną rytą nešdavosi, kad sutikęs šeimininkę galėtų atiduoti. Viltė išvyniojo, atidarė. Nuskambėjus pirmiesiems garsams, išbalęs jos veidas džiaugsmingai nušvito. Besiklausant muzikos, Viltė vėl atsilošė.
- Sakoma, kad tik laimingi žmonės yra tikrai gražūs, - įpusėjus sonatai ištarė ir tuoj nusijuokė: – Šiuo metu turbūt esu pats gražiausias žmogus žemėje.
- Tikrai, - išsprūdo Rokui.
Kol ji stebėjo praplaukiančius debesis, jaunuolis negalėjo nuleisti žvilgsnio nuo jos.
- Atleisk, - su paskutiniais soneto akordais sušnabždėjo ji, - kad neatėjau pasiimti dėžutės anksčiau.
- Nieko tokio.
- Matai, aš... sergu. Kartais sveikata pablogėja, ir gydytojai manęs nebeišleidžia pasivaikščioti.
Rokas taipogi atsilošė ir užvertė galvą į dangų.
Parko pakrašty ant kalno stovėjo didelė ligoninė-sanatorija. Ji buvo skirta sergantiems įvairiomis vėžio formomis. Išėjęs į dirbtuvių vidinį kiemelį, vaikinas ne kartą ilgai žvelgdavo į baltą sanatorijos pastatą, apaugusį aukštais parko medžiais, ir susimąstydavo apie jame apsigyvenusius žmones.
- Laimingi žmonės – gražūs žmonės, - pakartojo Viltė ankstesnę savo mintį ir šyptelėjo. – Vadinasi, tik tikrai gražūs žmonės moka būti laimingi.


Vieną sekmadienio rytą Viltė kartu su Roku apsilankė turgelyje. Netrukus galutinai turėjo išsekti rudens gėrybės, ir meistras visą žiemą bei pavasarį tenkinsis vaisiais ir daržovėmis iš gretimai stovinčios parduotuvės.
Eidami atgal į parką, jie kirto nediduką turgaus plotelį, skirtą gyvūnų pardavėjams. Netikėtai Viltė iš džiaugsmo net cyptelėjo ir truktelėjo Roką už rankovės.
Ant žemės pastatytame terariume šmirinėjo du pilki žiurkėnai. Vienas sukosi rate, o antrasis išsproginęs akutes žiopsojo į virš jų palinkusią Viltę.
- Kokie mieli!
- Tai pasiimkit, dovanoju, - ištarė šalia stovėjęs berniukas.
- Tikrai?
- Su visu terariumu, - patikino.
- O! Ačiū!
Mergina pakėlė terariumą ir plačiai šypsodamasi atsisuko į Roką. Švytintis džiaugsmu veidas buvo gražus kaip niekad, ir jaunuolis taip pat nuoširdžiai nusišypsojo.
Kitą rytą vos sutikusi Roką Viltė jam ištiesė nedidelį narvelį. Viename kampe susisukęs į medžiagos skiauteles snaudė vienas iš žiurkėnų. Vaikinas klausiamai pažvelgė į Viltę, o ši nusišypsojo.
- Čia tau dovanų.
- Nemanau, kad sugebėsiu juo tinkamai pasirūpinti.
- Sugebėsi, aš tau padėsiu.
Rokas abejodamas paėmė narvelį. Žiurkėnas krustelėjo, iškišo snukutį, pažiūrėjo į naująjį šeimininką ir tuoj vėl susisuko miegoti.


Kartą Rokas sutiko Viltę belaukiančią prie Praamžiaus ąžuolo. Ji žiūrėjo į medį susižavėjusi, jusdama tą pačią pagarbą, kuri kiekvieną kartą aplankydavo ir vaikiną.
- Jis toks gražus, - sušnabždėjo.
Didžiulis ąžuolas dabar buvo nusidažęs įvairiausiomis rudens spalvomis, atrodė, jis net neskuba viso savo grožio numesti ant žemės, tarsi kažko laukdamas.
- Skaičiau, kad kažkada čia vyko pagoniškos apeigos, - vėl prabilo Viltė, - kažkada čia buvo šventa vieta.
- Bet atėjus krikščionybei, jį bandyta nukirsti, - pratęsė vaikinas. – Ateik.
Jis apėjo senolį ir mostelėjo ranka į keistą, maždaug akių lygyje augančią šaką. Prie pagrindo ji buvo plati ir stora, po to staigiai siaurėjo ir netrukus baigėsi lyg nukirsta. Susidomėjusi mergina smalsiai apžiūrėjo keistąją ataugą.
- Taip baigėsi pirmasis bandymas. Kirvis įsmigo ir niekas nebesugebėjo jo ištraukti, jis tarytum įaugo į kamieną.
- Tikrai, - nustebusi ištarė, - panašu į kirvį.
- Štai viršūnę jiems visgi pavyko nupjauti, tačiau ąžuolas augo kaip augęs.
Viltė dar kart apžvelgė milžinišką medžio lają, tada prisiglaudė prie jo kamieno.
- Nuostabus tvarinys, - sušnabždėjo, delnu perbraukė per gruoblėtą luobą. – Visi gyvi padarai trokšta gyventi ir dėl to reikia kovoti. Ar ne, senoli?
Vėjas nušokavo ąžuolo šakomis, ir šis sušlamėjo visais savo lapais.


Rokas dažnai dirbdavo iki vėlumos. Jam patikdavo nakties tyla, atrodydavo, kad ir muzika tokiu metu skamba kitaip.
Jaunuolis kaip tik grojo gitara, tikrindamas ar gerai įtemptos naujos stygos. Net keista jam darėsi pagalvojus, kad vos ne kas antras paauglys įsigydavo gitarą, nors ir nemokėdavo tinkamai ja rūpintis. Net ne dažnas išmokdavo ja groti.
Staiga į dirbtuvės duris kažkas pabeldė. Už jų stovėjo Viltė. Rokui atidarius duris, abu nustebę sužiuro vienas į kitą.
- Nemaniau, kad tai tu taip ilgai naktinėji dirbtuvėje, - pratarė ji.
- Aš čia gyvenu, - sumurmėjo nenoriai ir pasitraukė, įleisdamas merginą vidun.
Ji įėjo, apsidairė. Rokas grįžo prie savo darbo, ir tyloje vėl nuskambėjo švelnūs gitaros garsai.
- O kur tavo namai? – galiausiai paklausė Viltė.
- Mano tėvai išsiskyrę. Abudu turi sukūrę po naują šeimą, tik aš nė prie vienos nepritapau.
- Mm... – supratingai nutęsė mergina.
Ji susidomėjusi stebėjo kaip įgudusiai vaikino pirštai dėlioja akordus.
- O ką tu veiki taip vėlai čia? – dabar klausimą uždavė jis.
- Pamačiau šviesą, pagalvojau, kad meistras dar nemiega. Norėjau jo kai ko paklausti.
Vėl abu nutilo. Kažkur kitam kambary girdėjosi žiurkėno ratelio girgždesys.
- Iš kur tu, Vilte?
- Iš toli, - ji šyptelėjo, pamažu ėmė žingsniuoti per kambarį, - dėl to atvažiavusi čia jaučiausi labai vieniša, kol...
Viltė sustojo Rokui už nugaros, tada švelniai apkabino per pečius ir į ausį sušnabždėjo:
- Kol sutikau tave.


Atėjus lapkričiui ir beveik tris savaites nesutikęs Viltės, Rokas galiausiai ryžosi aplankyti ją sanatorijoje. Slaugė palydėjo jį į nediduką kiemelį, kur keletas žmonių mėgavosi grynu oru.
Viltę jaunuolis atpažino ne iš karto. Ji sėdėjo invalido vežimėlyje. Sulysęs ir išbalęs veidas nebespindėjo kaip anksčiau, rudas švelniai susivijusias garbanas pakeitė trumpučiai šeriukai. Pastebėjusi Roką, mergina nusuko žvilgsnį. Jam priėjus arčiau, tarp jų pakibo nejauki tyla.
- Kaip laikosi gražiausias pasaulyje žmogus? – tyliai paklausė pritūpęs šalia.
Viltė atsisuko ir ilgai žvelgė Rokui į akis. Jis palinko į priekį ir palietė jos lūpas savosiomis. Taip švelniai lyg šios būtų porcelianinės. Atsitraukus į jį vėl žvelgė įprastos degančios Viltės akys.
- Vis dar laukiu, kol pradės snigti, – svajingai ištarė ji. - Bet jau greitai, jaučiu, kad jau atėjo laikas...


Sulaukęs skambučio iš sanatorijos, Rokas tuoj pat išskubėjo į ją. Viltės palatos tarpduryje stabtelėjo. Mergina miegojo, atrodė lyg baltas angelas baltuose pataluose. Tyliai uždaręs duris, jis atsisėdo šalia. Kurį laiką žvelgęs į tykų jos veidą, švelniai suėmė už rankos. Viltė sukrutėjo, atsimerkė ir silpnai šyptelėjo.
- Sapnavau, - sušnabždėjo ji, - kad vėl esu maža mergaitė, braidau po pusnis ir jose paišau sniego angelus. Ar jau sninga?
Rokas žvilgtelėjo pro langą. Nors kalendorius jau rodė gruodžio pradžią, bet lauke vis dar karaliavo ruduo. Apniukęs dangus pranašavo lietų, visur telkšojo balos. Buvo šlapia ir niūru.
- Taip, sninga, - pamelavo.
Viltė vėl nusišypsojo.
- Noriu, kad pasirūpintum mano žiurkėnu.
- Gerai.
- Ir pasiimk muzikinę dėžutę, ji vėl sugedo, - mergina atsiduso, užsimerkė. – Pavargau, norėčiau miego. Labanakt, Rokai.
- Labanakt, Vilte.
Dar kiek pasėdėjęs, vaikinas atsistojo, švelniai pabučiavo merginą į kaktą, pasiėmė dėžutę ir terariumą. Tarpdury vėl stabtelėjo, dar kart atsigręžė.
- Labanakt...


Už nugaros užsivėrus paradinėms durims, Rokas pakėlė akis į dangų.
Lėtai ir ramiai iš dangaus leidosi snaigės.
2009-09-28 20:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 12:51
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-11 21:22
Švelnumas
puiku
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-06-07 21:43
Boruzes
Oho, ne tik kokybiskas tekstas, bet ir.. tiesiog grazu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-29 16:07
Ferrfrost
Skaičiau šią prozą ir galiu pasakyti, kad labai gerai moki kurti, nes labai nuoširdus ir prasmingas darbas. Išorė tai tik apvalkalas, nes labai dažnai gražus žmogus viduje buna supuvęs.Aš vertinu žmogiškumą, nes tai yra svarbiausia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-23 15:36
BlackSoul
neskaichiau, bet ish pavadinimo galechiau pakomentuoti, kad ir negrazhus gali buti ir yra laimingi...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-22 23:28
Čia ne Aš
Taip dūšia sušilo paskaičius. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-12 15:27
gulbinas
...o kur dėtis
negražiems?
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-30 17:34
Kirvoboica
niu taip, gražūs vidumi net liūdi su šypsena,..
daugelyje vietų gal ir nereiktų taip detalizuoti,
niu sugraudina tokia rašliava, ir tai, jau yra kūrinio stiprioji pusė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-30 10:42
tiesatechniskaineprieinama
yra nenatūralių vietų, turiu omeny, tai, kaip tu tai pasakai, veikiau kelia šypseną, o ne įtikina, nėra detalių, kurios leistų įsivaizduoti tą kuriamą vaizdą ("Vieniša, tarytum šiam pasauly paskutinė, figūra" , "Rokas teoriškai turėjo dvejus namus, praktiškai – nė vienų. Vienuose buvo svetimas ir nereikalingas, antruose - tiesiog nereikalingas", Kaip laikosi gražiausias pasaulyje žmogus? – tyliai paklausė pritūpęs šalia." (čia net pagalvojau, kad Rokas tyčiojasi iš Viltės), "Noriu, kad pasirūpintum mano žiurkėnu." -- ar tai neturėjo būti išjaustas sakinys, po to, kai skaitytojui leidžiama suprasti, kad tas žiurkėnas labai svarbus, kad api jį verta kalbėti ypatingu momentu? kad muzikinė dėžutė yra svarbi, aš supratau, bet žiurkėnas?) pati istorija graži, tas gerai, tik pasakota, atrodo paskubomis, trūksta daug ko, kas leistų skaitant viską įsivaizduoti. sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-29 21:36
pilkė
Šnekoriui pakišo koją muzikos išmanymas :D Tikrai kūrinys vertas daugiau nei silpnoko keturių. Upė gali tekėti per parką, lygiai kaip kelias - vingiuoti per mišką arba pilkė iškišus liežuvį bėgti per visą miestą, arba pilkės Pilkiukas tipenti per kiemą :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-29 18:32
Šnekorius
Daug šiame kūrinyje nuostabaus, bet apie tai vėliau. dabar bandysiu prisikabinti prie to, kad mano nuomone nėra tobula. Rašote:"Įkalinta tarp akmenimis sutvirtintų krantų, upė neramiai plukdė savo vandenis per parką." Vargu ar upė, juo labiau įkalinta, gali tekėti per parką. mano nuomone (per) tiktų tik tuo atveju, jei upė tekėtų aukščiau parko. JUk sakome, tiltas per upę, peržengiau per nuvirtusį medį ir panašiai. Taigi (per) apibūdina tai kas vyksta virš kažko. Gal aš ir klįstu, tačiau kitokių šio žodelio naudojimo aplinkybių lyg ir neprisimenu. Labai negerai, kuomet sonetas maišomas su sonata. Ir dar. Betchovenochoveno "Mėnesienos sonata" nėra taip jau labai ir "šilta". Nebent dėžutė grojo tik pirmąją jos dalį.Ta iš tiesų yra tyli, rami ir švelni. Keista ir tai, kad muzikinę dėžutę mergina remontuoti nešė muzikos instrumentų remonto dirbtuvėn, mat muzikinė dėžutė yra grynai mechaninis prietaisas, su muzikos instrumentais, turintis labai mažai bendro. Nelabai įtikino, kad meistras nežinojo nuo ko pradėti remontuoti fortepioną. Paprastai pradedama nuo jo derinimo.  tai gal tiek. KItas pastabas matau jau parašė Kartais Aš.
Pritariu, kad kūrinys geras, tačiau tikrai ne tobulas. Ne visi sakiniai suformuluoti aiškiai. Pvz: " Būdamas dar vaikas, jis nuolat žiūrėdavo į dangų, ir pastarasis buvo pilnas svajonių bei lūkesčių." tai kas gi būdavo pilnas svajonių Rokas ar dangus. Pagal tekstą ir nuorodą (pastarasis) išeitų, kad dangus. esupykit, bet daugiau kaip ketvertuko (silpnoko) rašyti negaliu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-29 17:47
pilkė
O turint omeny Kartais Aš komentarą, iš dulkių pėdsakų neverta juoktis. Pėdsakus palieka atsainiai nubrauktos dulkės :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-29 17:45
pilkė
Šaunuolė! Nuostabus kūrinukas.
Antspauduoju keturiom,kaip ir aną bandymą, ir pradedu manyti, kad proza Tau sekasi geriau, nei fantastika :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-28 21:25
KartaisAš
Beje, dėl to sniego: vienoje vietoje pradžioje paminėjai, kad jau krinta snaigės, o jau paskui pasakai, kad dar tik rugsėjo mėnuo, o pirmos snaigės iškrito tik gruodį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-28 21:24
KartaisAš
Tekstas ilgokas internetui, bet neprailgo. Tikrai neblogai dėliojamas pasakojimas, kurpiamos mintys, jos įvairiai raizgomos. Iš tiesų malonu skaityti.
Nėra nuvalkiojimų, nors tema tokia, su kuria dažnam tenka susidurti, visgi galiu pagirti, kad nenuklydai į svaigumo lankas ir išlaikei kažką savito.
Moki pasakoti.
Čia kelios mano pastabos:

1. "Vieniša, tarytum šiam pasauly paskutinė, figūra žingsniavo taku." - čia ta "figūra" yra visiškai nereikalinga, ji skaitant net priverčia pasimesti ir galvoti, kad kažko nesupranti. Be šio sakinio tekstas visiškai nenukentėtų, tad gali išmesti arba jį pakeisk.

2. "Maršrutas per parką vaikinui jau buvo tapęs tam tikru ritualu." - "tam tikras" čia taip pat netinka ir apskritai ši konstrukcija, kiek suprantu, yra vengtina, nes labai nusausina tekstą. O ir tas ritualas... geriau jau pakeisk, kad būtų lengvesnis skaitymas.

3. "jaunuolis pasižymėjo itin gera muzikine klausa" - čia man kliūna "pasižymėjo". Geriau, manau, pakeisk jį kitu žodžiu, tarkim kad ir "turėjo gerą klausą":) Dažnai geriau apsieiti su paprastu žodžiu, be įmantrybių.

4. "nė menkiausio įbrėžimo ar dulkių pėdsako" - jau čia tai juokiausi: dulkių pėdsako? :) geriau jau rašyk, kad dulkių nebuvo, nes sunku įsivaizduoti, kaip pėdsakus palieka dulkės. Žinoma, suprantu, ką tuo norėjai pasakyti, tačiau manau, kad ir čia truputį perlenkta.

5. "ėmė galvoti ar kartais ta žavi būtybė nebuvo tik vaizduotės kūrinys, tačiau tai paneigdavo šilta sonatos melodija" - bjauriai atrodo tas "paneigė". kažkaip per daug čia iraiškos (tiek teigiamos, tiek neigiamos) šiame sakinyje.

6. "ir jaunuolis taip pat nuoširdžiai nusišypsojo." - šiuo daiktavardžiu gali vadinti personažą, kai mes su juo dar nesame susipažinę, o tu jį vadioni jaunuoliu, kai mes žinome, kas toks yra Rokas. Geriau pakeisk.

Bet iš esmės tai yra vienas geriausių darbų, kuriuos skaičiau per kelias pastarasias dienas. yra siužetinė linija, yra antraplanių veikėjų. Mintis dėstoma gražiai. Šaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą