Jau ilgą laiką negaliu pamiršti vieno „Ja tibia liubliu“. Ne rusė aš, su rusų man prastai. Ne itin gerai suprantu, neturiu tai kalbai gyslutės. Priklausau tai kartai, kuri į mokyklą pradėjo eiti iš kart po nepriklausomybės ir sovietinį laikotarpį prisimena blankiai, ir tai vaiko akimis, kai glazūruoti sūreliai ir „sosiskos“ buvo deficitas, klestėjo prekyba „iš po prekystalio“ ir jei būdavau gera gydytoja sakydavo „maladiec vaikas“. Rusų kalba man nėra antroji, bet, kas svarbiausia - suprantu.
Taigi, prieš gerus kelerius metus važiuoju autobusu, senučiu, geltonu Ikarusu, tokie jau nebevažinėja, nebent man netenka įlipti. Važiuoju autobusu, o autobusas - vieta, kur ne savo noru esi nebylus svetimų gyvenimų liudininkas. Važiuoju ir girdžiu kaip jaunas, gal 14 ar 15 metų, rusiukas taip tyliai ir kažko liūdnai, lyg prasikaltęs, lyg atsiprašydamas, mergaitei sako „Prasti,... nu ja tibia liubliu... ”. Atsargiai pakeliu akis ir matau, kaip vaikinukas, iš liūdesio tirpstančiu veidu, palinkęs mergaitei prie skruosto, taip ilgesingai ir nuoširdžiai kažką kužda į ausį, vos, vos lūpomis liesdamas jai ausį dengiančius plaukus. Lyg atsiprašo, lyg prisipažįsta meilę, sunku pasakyti, nes viena taip arti kito - prisipažinimas persisunkęs atsiprašymo gaidomis, o atsiprašymas dvelkia prisipažinimo švelnumu.
Pasako ir maldaujančiai švelniu įdėmiu žvilgsniu žvelgia jai į akis. Jo rankos jai ant pečių, matau kaip pirštai virpa, beviltiškai kabinasi, akys laksto jos veidu bandydamos įskaityti reakciją ir rasti pritarimą. Abu nedrąsūs, kaip išgąsdintos stirnos, didelėm baigščiom akim. Tai tik sekundžių reikalas. Po to veidai mainos - nušvinta. Iš po drovių blakstienų išlenda šypsenos. Jo pirštai atsipalaiduoja, nuslysta jos pečiais rankove žemyn ir susiranda delnus. Pirštai susitinka, švelniai susipina. Tai vyksta nesąmoningai, nė patys to nepastebi. Matau, kad jiems tai pirmas kartas, gal pirmas pirmos meilės prisipažinimas, gal pirmas atsiprašymas, pirmas bandymas aiškintis santykius, jausmus, kas žino... Šypteliu, graži ta jauna meilė, tokia naivi, svajinga, patikli...
Autobusas sustoja. Rusiukai tylūs ir švytintys išlipa. Pro langą matau jų, pirštinėtomis rankomis, susikabinusius siluetus, kurie, autobusui pajudėjus iš vietos, po truputėlį tola ir nyksta darganoto vakaro prieblandoje. Tola ir nyksta...
O šalimasis, už autobuso lango, gatve plaukia rudens vakaras. Toks lėtas, ramus, nostalgiškas... Subtiliai nuspalvintas gatvės žibintų šviesoje prigesusio klevo lapų geltonio. Vakaras, kurį gaubianti tyki melancholiška ramybė pasklinda ir mano viduje. Taip nejučiomis paskęstu savo mintyse, seniai neliestuose, laiko dulkėmis nuklotuose ir kone sudilusiuose širdies prisiminimuose, jų fragmentuose, nuotrupose, į kurias nepastebimai įsipina gatvės garsai, prislopinti žmonių balsai autobuse, pro langą bėgantys vaizdai ir tas užburiantis ir vis dar ant lūpų, lyg snaigė, tirpstantis „Ja tibia liubliu“.
Dar ir dabar prisimenu kaip švelniai, vilnijančiai, lyg aksomas, lyg dūmas ar šlakelis pieno, lėtai sklindantis kavoje, skambėjo tas „Ja tibia liubliu“. Tai viena iš rusų kalbos subtilybių ir ypatybių – tas neįtikėtinas tinkamumas prisipažinti meilę.