„Jūs atvykote į mūsų istorijos pabaigą“ Salman Rushdie „Klounas Šalimaras“
Kasdien pildau save
It niekada nesibaigiantį
Dienoraštį, nerežisuotame
Gyvenime. Kartais jaučiu,
Jog esu budelis, bet, manau –
Blogiau, tą budelį kurstyti.
Bijau blogo oro
It cukrus arbatos,
Todėl visad pabyru
Ant stalo, be karščio,
Be kvapo.
Kaip žemuogė
Visad į plotį, ne į
Skonį pavėsy tarpstu,
Kaip šokėja be kojų,
Sėdžiu prieš pilnatį
Ir linguoju. Muzika
Veržte veržiasi,
Bet ačiū šiandiena
Nešoksiu.
Aš paukštis be sparno,
Be paleidžiamojo mechanizmo
Sklaidausi uragane,
Tikiu, jog skrajoju.
Aš maivausi rūkui
Už veidrodžio rėmų,
Trepsiu su šypsena į taktą,
Nes jaučiu mintim nusidėjau.
p. s. Žmogus nejaučia gyvenimo
Sienų. Merginos trenkiasi visa
Galva, visu veidu ir niekada
Nepraregi... kaip ta šokėja
Ironizuojanti... ji prarado,
Nes niekaip neišmoko
GYVENTI...
Mesčiau tą p.s. lauk, nes jis silpnina eilių, nors ten ir aptinkama gan įdomi mintis (ir vis tik kyla klausimas, kodėl būtent merginos). Tuomet reiktų pagalvoti ir apie pabaigą, nes numetus paskutiniąsias septynias eilutes nelieka pabaigos. Yra tikrai gerų vietų, yra ir silpnesnių. Beje, patarčiau vengti tiekos daugtaškių.
per daug įvardinimų "aš", abudu "it" per arti vienas kito, švarink, kažkurį pakeisk kitu pa. lyginamuoju žodžiu., pabaiga silpna, yra klišių (ypatingai apie paukštį, rūką), p.s. tai išvis - tas moralas - atstumia,