Vasara, tu džiovinta puslapiuose gėlele,kodėl sudžiūvai?

Perdėm neseniai, aš ir mano pora draugelių iš kaimo (jeigu juokaučiau padėčiau čia tašką), pamatę nurudusią drebulę atsidusom- atėjo auksinis ruduo. Keistokas tai buvo jausmas (vienas mano draugas, vardu Kaziolas, nieko nejuto) ir mes visi ėmėm jaustis tarsi visa Lietuva būtų atsibudus ryte vabalo pavidalu, o mes- jos namai ir šeima vis dar paprasti. Paprasti, geri, linksmi žmogučiai (čia gal geriau tiktu žodis nykštukai, ar liliputai, nes išties nebuvom didelio ūgio). Atrodo, kad aš ir mano draugeliai iš kaimo buvom tie 7 nykštukai, o Lietuva buvo stambi prisirpusi snieguolė, mus žindusi savo nuotykių pieniškąja liepsna. Ir staiga snieguolė paseno, sudžiūvo, numetė papus (lapai lapai) ir pavirto i tarakašką, kurią taip magėjo sutraiškyti, ar išlukštenti, deja didelė buvo maždaug 300 km. ilgio. O mes vargšai ja jojantys raiteliai, jojantys, matyt, į niūrų ir nepatrauklų š. (šūdo) ašigalį. Beliko vienas išsigelbejimas: STORAS DŽINSINIS ŠVARKAS, kuris yra GERAS. Ir keistas tas gyvenimas! O atrodo -džinsinis švarkelis toks niekniekis palyginti su visa didinga muteitim! Tokiu būdu mes likom lietuviais, o ne suskretusiais š. ašigaliečiais, pasilikom čia- savo gimtinėj. IR AŠ TIKRAI ŽINAU, kad tu, vasarėle, dar ateisi, tik paskubėk, sesule, paskubėk!

                                              laukiantys: Kinziulis,, Čepajevas, Gėna, Šv. Holmsas, Anoreksikas, Ežiukas, Petriukas ir Kaziolas (“Aš nelaukiu-aš žinau. „)