Nuo kalvos nukritę paukščiai
Akmenim nuskrieja kuo toliau
Nuo mėlynos būtybės, stovinčios
Ant paskutinio grumsto - -
Žagtelėjai kaip tai kvaila
Ir suruošęs kojas puolei žengti
Atgalios. Į priekį. Atgalios
Tik suturėjęs virstančias rankas
Įsidrąsinai ištraukt akis ir
Dirstelt, kur susminga dienos
Plaukiančios per pelkę
Šiandien ir rytoj.
Ir šiandien.
Taip pat kaip toji mėlyna būtybė
Liekanti kartu
Pakolei pasibaigs kalendoriaus
Lapeliai.
- o juk žinai, kad jie nugels su tavimi