Mano akys tavęs nemačiusios pažino.
Smilko pirštų galiukai, nelaukę tylos.
Bet saulėlydžio sraigės tave sugąžino,
Nors lėtai, bet suspėjo nors iki aušros.
Marškiniai nesušlapo, net kvepėjo medum
Ir aguonų jau pilnos kišenės.
Kiek grūdų buvo tarp tavo dantų!
Aš šypsojaus, tu nestojai kikenęs.
„Laukų bernaitis“, ar ne? – Sutinku,
Bet saulė tave vėl ištirpdė.
Ir ta šypsena niekad nedings iš minčių,
Nes tik ji moka šitaip sušildyt.
O dabar man ne šilta, ne viena, be vilčių.
Mano rankoj – saulėlydžio sraigė.
Ji tą kartą įstrigo man tarp plaukų,
Bet dabar kitokia – bejėgė.
Tu nuvylei ir ją, ir mane, ir laukus,
Kuriuose tu juokeisi kasdieną.
Atėjai ne laiku, supratau ne laiku,
Kad matau tavo šypseną vieną.