Vėjo pranašai I

Džeikas jau buvo beužsnudąs prie televizoriaus, kuriame nuobodžiai, nevykusiu niujorkietišku akcentu ir užsimaukšlinęs bjaurų peruką, migdančiu, monotonišku bosu dudeno kandidatas į Niujorko gubernatorius, kai Džeiką pažadino nervingas ir paniškas beldimas. Nujautęs kažką negerą, jis paemė į rankas beisbolo lazdą, stovėjusią kampe prie rašomojo stalo, užversto krūva reklaminių laiškų, popierių, bei senų laikraščių, ir atsargiai priėjo prie durų. Jas atidaręs jis pamatė ryškią, mėlyną šviesą ir apalpo.
Ta nelemta dujokaukė taip spaudė Džeikui smilkinius, kad net jam akys ėmė raibti. Teko ją nusiimti. Už apskurusių, kažkada buvusių baltomis, durų nieko nesigirdėjo. Keista. Paprastai šalia tokių narkomanų, galvažudžių, padugnių, degeneratų, ir kitokių visuomenės atmatų landynių girdėti televizorius, radijas girtavimas ar barniai.
Vadinasi mes užklupom juos miegančius, arba jie mūsų laukia - pagalvojo Džeikas - velnias, nekenčiu siurprizų.
Dviems pareigūnams užsimojus taranu visi operatyvininkai įsitempė, kaip stygos, išvirtus durims visi sugūžėjo į vidų. Pasigirdo vado komanda per raciją:
- “Krakovski - pirmas iš kairės, Viljamsai-antras iš kairės, Smitai pirmas iš dešinės, Kreinai pridenk mane - mano šiaurinis”. Ir visi S.W.A.T. operatyvinės grupės nariai išsilakstė po alumi, išmatomis, šlapimu ir acetonu dvokiantį butą.
Džeikas vadui šūktelėjo:
- “Palaukit, šefe, čia yra sandeliukas, jį reiktų patikrinti„...
- Gerai tikrink sandeliuką, o aš imu savo duris, prie manęs prisidėsi veliau.
Vos tik Džeikas atidarė sandeliuką, jis tarpdury pamatė automatu ginkluotą, gal dvidešimties metų narkomaną, kuris sviedė jam į veidą kažkokius miltelius, nuo kurių aptemo protas. Toliau viskas buvo kaip sapne -jis keliskart šovė į įtariamąjį, poto pasukęs automatą nusitaikė į atskubėjusio jam į pagalbą šefo galvą ir nuspaudė gaiduką, o po sekundės jis žviegdamas išbėgo iš tos nelemtosios landynės į gatvę, kurioje jį numušė mašina. Po to kas vyko toliau Džeikas neatsimena. Jis atgavo sąmonę tik po kelių savaičių, ligoninėje prirakintas prie lovos. Palata buvo labai keista - grindys išklotos kažkokiais metaliniais tinklais, prie sienų buvo pritvirtintos grotos, kiekviename kampe sukiojosi po kamerą, o durys atrodė taip, lyg jos būtų pasiskolintos iš banko saugyklos. Pats Džeikas jautėsi taip, lyg jis būtų masažuotas penkiolikatoniu plentvoliu, jo rankos, kojos, veidas ir krūtinė degte degė ir buvo subintuoti. Staiga, per garsiakalbį pasigirdo džežgiantis, bei snobiškas balsas:
„- Paciente nr.:28765493, ar galite pasakyti savo pilną vardą?”
- Džeikobas V. Kreinas.
- Ką reiškia raidė “V„?
- Nenoriu sakyti.
- Jus privalote atsakyti, nes mes neįsitikinę, kad jus - sąmoningas, negalime atlaisvinti pančių.
- Va........s...
- Nesupratau?!
- Vašingtonas.
- ...aha...
- Jeigu tik aš išgirsiu juoką, prisiekiu Dievu, jokie pančiai manęs nenulaikys!..
Džeikas jau nebeišgirdo snobiškojo balso, o po kelių sekundžių pasigirdo garsus džeržgimas ir pro sunkiai atsidarančias šarvuotas duris įėjo du automatais ginkluoti, uniformuoti, kaukėti vyrai, kurie buvo nusitaikę į jį.
- Jeigu norit būti pasiruošę bet kuriuo metu ištaškyti mano makaulę, tai bent jau nespiginkit man į akis lazeriniais taikikliais.
- Tik dirbam savo darbą, sere - atsakė jam vienas iš vyrų.
Po kelių akimirkų iš už jų nugarų išlindo gan krėsnokas, aukšto ūgio, apsivilkęs baltą chalatą akiniuotas vyras rankoje nešinas labai keistu sidabrinės spalvos pistoletu.
- O kas jūs toks?
Vietoj to kad atsakytų į klausimą, chalatu apsirengęs vyras tik pakėlė ginklą ir iššovė. Džeikui viskas aplinkui ėmė suktis, o po to stojo begalinė tyla, ir tamsa.
***
Atsibudo jis pririštas invalido vėžimėlyje, prirakintame penkiomis grandinėmis prie grindų. Vėžimėlis stovėjo kolonijinio stiliaus kabinete, su masyviu, raižiniais papuoštu raudonmedžio rašomuoju stalu apstatytu nuotraukomis senoviškais paauksuotais rėmeliais, kabineto grindys buvo išklotos į aksominį panašiu, žaliu kilimu, matomiausioje vietoje, ant sienos buvo pakabinta trijų lygių lentyna, priglaudusi galybę taurių lentelių ir kitokio sportinio inventoriaus. Visas kabinetas kiek tamsokas, nes beveik neperšviečiamos užuolaidos būdavo užtrauktos visą laiką. Ant rašomojo stalo puikavosi varinė lentelė su užrašu Dr.Viljamas Smitas. Apskritai visas kabinetas tiesiog rėkte rėkė apie jo šeimininko skoningą beskonybę, visos tos vinjetės knygos raudonais viršialiais nuotraukos iš mokyklos fubolo komandos laikų, diplomai, lempos kutuotais abažūrais ir vėliavėlės buvo standartinės rimtų institucijų vadovų, uždirbančių nemažiau kaip 100 tūkst. per metus kabinetų puošmenos.
Bepradėjusio nuobodžiauti ir taip jau paniurusią Džeiko nuotaiką dar labiau sugadino įėjęs tas pats į jį šovęs dakataras.
- Šį kartą nešaudysit? O, kaip apmaudu, o man jau pradėjo patikti.
Vietoj to, kad mįslingasis daktaras atsakytų, jis tik nusirengė savo chalatą, pakabino jį ant odinio krėslo atlošo ir priėjęs prie didžiulės spintos, ją atidarė. Džeikas spintoje pamatė galybę monitorių, kurių kiekvienas rodė vaizdą iš skirtingų palatų.
Pasiemęs valdymo pultą ir paspaudęs kelis mygtukus daktaras mostelėjo ranka, atkreipdamas Džeiko dėmesį, į centrinį ekraną.
- Tokį jus atvežė prieš tris Savaites.
Monitoriuje tou metu siautėjo pats Kreinas. Džeikas nieko nesuprato.
- Bet kaip...
- Tai jus nieko neatsimenate?
- Ne, po perkūnais.
Kai monitoriuje Džeikas plikais kumsčiais pradėjo išmušinėti skyles sienoje, jis tiesiog nustėro iš nuostabos.
- Bet kaip, vėl pasigirdo išganingasis klausimas...
- Tai buvo eksperimentinis ištvermės preparatas, kuris sukelia šiokių tokių, hmm, šalutinių poveikių. Prieš pasakodamas toliau, norėčiau jūsų pone Kreinai paklausti: koks jūsų paskutinis atsiminimas.
- Atsiprašau?
- Kokį paskutinį įvykį jūs atsimenate iki sąmonės aptemimo.
- Atsimenu kai prakektas tarčiokas sviedė man į veidą kažkokių miltelių.
- O toliau?..
- O toliau – tuštuma...
Aha, supratau.
Daktaras mįslingai susiraukė ir atsisėdo į odinę kėdę.
- Matot, jūsų būrys buvo nusiųstas į narkomanų irštvą, kurios gyventojai kažkaip sugebėjo apvogti vyriausybės furgoną, vežusį kaip tik tą eksperimentinę medžiagą, į sunaikinimo vietą. Kadangi jūs nedevėjote dujokaukės, mestas į veidą preparatas jus labai sunkiai paveikė ir atėmė iš jūsų sveiką protą. Dabar atėjo laikas blogoms naujienoms,- pasakė atsidusęs daktaras, jums gresia kalėjimas, nes jūs būdamas psichozės būsenoje nušovėte savo būrio vadą.
- Ką ?!
- Gydytojai jo negalėjo išgelbėti.
- Eikit lauk, aš noriu pabūt vienas,- suriko Džeikas.
-Atleiskit, bet negaliu. Turiu jums dar kaiką pranešti: kadangi vadą jūs nušovėte apsvaigęs, tai jūs buvote, specialiai suburtos komisijos sprendimu, išteisintas. Bet jūs nedevėjote dujokaukės, o jos devėjimas buvo numatytas instrukcijoje...
- Ji buvo man per maža, kažkas iš tiekėjų, tikriausiai, supainiojo dydžius!..
- Nesvarbu ar dujokaukė - per maža ar per didelė, ją vistiek, pone Kreinai, jūs turėjote devėti, todėl tos pačios komisijos sprendimu Jūs nebegalėsite daugiau dirbti jėgos struktūrose...
Čia daktaro balsas nutrūksta ir pavirsta į tolimą aidą...
***
Atsibudo Kreinas ant grindų, savo bute, negalėdamas pajudinti nė raumenėlio. Jis girdėjo žingsnius ir akies krašteliu matė kažką vaikštant. Žingsniai dar kelias minutes sklido tai iš vieno, tai iš kito buto kampo, kol nepriartėjo prie Džeiko. Pora pirštinėtų rankų pakėlė Krieną už pažastų ir atrėmė jį į sieną. Mislingųjų  žingsnių savininke pasirodė beesanti gal trisdešimties metų mergina. Ji iš kišenės išsitraukė stiklinę plokštelę, kuri blykstelėjo ir ėmė raudonai švytėti. Plokštelėje pasirodė žmogaus skeletas, kurio galvą spūstelėjusi mergina pasakė: dabar tu gali judinti galvą ir šnekėti.
- Kas tu po perkūnais tokia?
- Valkirija.
- O, kaip man pasisekė – dar viena trenkta Jehovos liuditoja.
- Torai, įženk į valhalą ir pašlovink didijį Odiną.
- Ką!?..
- Vadinasi tu dar nesterilizuotas.
- Atsiprašau, bet aš ne koks katinas, kad mane kastruotų.
- Tu galvoji, kad aš čia žaidžiu su tavim, kvaily? Nuo tavęs priklauso milijonų žmonių likimai...
- Jo, o Jėzus – tikrasis viešpats, klausykime jo žodžio ir sumokėkime 5999.99$, kad neužsitrauktume jo rūstybės ir papultume į rojų...
- Neversk manęs sustabdyti tavo vidaus organų veiklos.
- Ir kaip tu tai padarysi? Nukąsi vištai galvą, ištepliosi mane jos išmatom ir krauju, o po to pradėsi neaiškia kalba murmėti užkeikimus?
Mįslingoji mergina spūstelėjo kažkokį mygtuką stiklinėje plokštelėje ir Kreinas ėmė dusti.
- Kol kas aš sustabdžiau tavo plaučius, o jei dar losi ir neatsakinėsi į mano klausimus, tai tavo smegenis nuo sienos gramdys kriminalistai.
Merginai spūstelėjus tą patį mygtuką - dusulys atslūgo.
- Kas tu tokia? Ar tokio?..
- Aš esu slaptas vyriausybinis projektas –Valkirija, komunikacijų specialistė.
- Kodėl tu atėjai pas mane?
- Neturiu laiko visokioms istorijoms, bet pasakysiu trumpai – tu esi Toras ir Lokiai tavęs ieško, todėl laikas judėti. Atsimink, kai tave paleisiu - apie mane susidarys penkių metrų skersmens, baltos spalvos apskritimas, kurį matysime tik mes abudu ir jeigu tu peržngsi jo ribas tai...
- Tai kas?
- Tikrai tai nori žinot?
- Taip.
- Tu sudegsi, rūkanti kaip kiaulė prisiėdusi napalmo.
To be continued...