rudenį...

nutekėjo
mano delnuose
priglaustais prie Tavo veido
nubyrėjo
aksominiu paviršium
geltonu lempos paviršium
suspindėjo ir negrįžo

jame išpieštas Tavo šypsnis
sugaudė mano žvilgsnius

ir braškėm pakvipo
tos dienos praplikę
sudulkėjusios laukimo kryžkelėj
kas buvo
suverta ant smilgos
vasara kvepėjo ir išėjo tyliai
nukris tie lapai
kuriuos mes piešėm
kadais nebyliai
ruduo
ištarsiu įkyriai

tos sienos viską girdi
(ne tu)
su rudenio lietum
išvaikščiojęs miglą
atgulsiu
nesakęs
instiktyviai