Laiškas mamai

Mama,


    Kai nerandu pasaulyje vietos kur galėčiau priglausti savo trapią sielą, atjautos ieškau tavyje. Jaučiuosi saugi, nes žinau, jog visada saugai tą pačią tyriausią ir šilčiausią savo širdies kertelę man. Dažnai galvoju kas aš būčiau, jeigu nebūtų tavęs.. Manau būčiau pilkiausia pasaulyje dulkė, niekuomet nepakylanti nuo šalto grindinio. Be tavęs, mama, aš būčiau niekis – nuobodus, bevertis siluetas. Tačiau dabar aš esu asmenybė, nes savo širdies plakimu suteikei tuksėjimą manajai. Tavo skaisčiai raudonas kraujas suteikė gyvybę kiekvienai mano ląstelei ir aš gimiau. Mamyte, jau pirmąkart tave išvydus mano buvimas čia virto gyvenimu – gyvenimu dėl tavęs. Tu – trapi it stiklas, švelni tarytum oras ir gaivesnė, nei pavasario kvapas, tapai mano Angelu Sargu. Buvai, esi ir būsi ta dieviškoji būtybė, suteikianti man sparnus... Ar pameni kaip vaikystėje dažnai dovanodavai meilią šypseną? Taip nuoširdžiai šypsodavaisi, suteikdama mano gyvenimui vis daugiau spalvų... Tikriausiai net nenutuoki, kad ryškiai žibančios, dangiškos tavo akys, bei džiaugsmo ašaros retkarčiais pasirodančios, tarsi smulkus lietutis giedrame danguje, nutapė manyje jautrumą. Būtent tu, mama, buvai tas dailininkas, nutapęs paveikslą. Suteikęs jam prasmę ir atidavęs visus jausmus. Iš meilės, su meile, dėl meilės sukūrei mane. Dovanojai gyvybę ir norą gyventi. Nepažįstu nei vieno kito tokio artimo ir šilto – savo žmogaus kaip tu. Prisilietusi prie tavęs jaučiuosi tarsi sėdėčiau namie prie židinio ir klausyčiausi kaip tyliai „šokinėja“ ugnies liepsnelės. Jaučiu šilumą ir neaprėpiamą rūpestį. Aš jau išmokau stovėti ant kojų pati be niekieno pagalbos ir priežiūros, o tu kaip kadaise buvusiai mažai mergytei vis nukloji kelią puriomis pagalvėmis, kad suklupusi nesusižeisčiau, kad tik man neskaudėtų. Tikriausiai neužtenka paprasto, trumpučio ačiū, padėkoti už gyvybę.. Aš tiesiog labai myliu tave, mama. Myliu pačia tyriausia ir gražiausia meile, kokia įmanoma šioje žemėje mylėti gyvenimą – tave...