Sūnus ąžuolo širdimi

Rūta brovėsi aukštyn pro aukštą žolę, nuogas blauzdas švelniai kuteno smilgos. Ji ryžtingai grūmėsi su vėju ir pasikėlusi sijoną skubėjo ten, kur kilo saulė. Daugiau nei pusė jos kybojo ties eglių viršūnėmis prie žalios, dobilais apžėlusios kalvos.
    Ant kalvos stūksojo ąžuolas, giliai suleidęs savo senas šaknis į žemę. Šalia jo, vos vos iš žemės išlindęs, net sieksnio nesiekiantis, nuo vėjo bangų lingavo jaunas liaunas ąžuoliukas. Niekas čia jau seniai nesilankė, mat kaime sklido kalbos, jog ten daug žmonių paklaidinta, ypač tuo laiku, kai sekmadienio bažnyčios varpai kviečia į mišias. Dėl šios priežasties didžioji dalis kaimo gyventojų tapo itin pamaldūs. Išskyrus Rūtą.
    Jau nuo kalvos papėdės ji įžiūrėjo kažkokį sutvėrimą, klūpintį prie liauno ąžuoliuko. Dar keli, panašūs į tą klūpintį, lindėjo miške. Ji aiškiai matė juos, besislapstančius už eglių kamienų, ir jautė į ją įsispitrijusias dešimtis akių. Rūta vis sparčiau žygiavo ąžuolo kryptimi, o viduje kirbėjo tarsi bičių avilys.
    Žmogysta, klūpėjusi prie ąžuoliuko, akimirksniu pašoko ant kojų ir jau rengėsi sprukti, bet mergina, šūkaliodama ir maskatuodama rankomis, metėsi tiesiai ant žmogystos ir nuvertė ją į dobilus.
-  Palauk! Susimildama, palauk, -sušuko Rūta, pakilo nuo žemės ir padėjo atsistoti žmogystai.
    Sutvėrimas, stovintis priešais ją, buvo jauna moteris. Jos vešlūs juodi plaukai raitėsi ir vingiavo žalčiais iki pat klubų. Ant kaklo kabėjo ilgi šermukšnių karoliai. Žmogysta vilkėjo ploną baltą nėriniuotą suknelę, ant kurios plėmais vešėjo samanos, raizgėsi plonos augalų šaknelės, ropinėjo boružės ir tupėjo pora didelių blizgančių žaliai mėlynų laumžirgių.
    Būtybė nejudėdama apžiūrinėjo Rūtą. Ir ne tik ji. Visas miškas nustojo šnibždėti ir slapčia stebeilijosi į atvykėlę, gaudė kiekvieną jos judesį, kiekvieną iškvėpimą ir įkvėpimą. Buvo tylu lyg po žeme.
-  Ko tau reikia? – prabilo laumė ir pasuko galvą į saulėtekį, kuriame praskridęs sukliko vanagas. Akys abejingai grįžo prie Rūtos.
-  Prašau, paklausyk. Mano mama sunkiai serga. Niekas nežino, koks biesas prie jos pristojo. Nieko nevalgo, negeria, nešneka nė su kuo, kliedi...
Laumė pravėrė burną, o iš jos gerklės ištrūko melodingas garsas, sudėtas iš pušų ošimo, varlių kvarkimo, vanago klyksmo, vilko stūgsmo, bitės zvimbimo ir dar daug garsų, kurių Rūta neįstengė atpažinti.
    Tuo tarpu iš miško ir krūmynų ėmė lįsti keisčiausios būtybės. Vieno oda – apspurusi medžio žievė, kito kūnas – šerno šeriais apžėlęs, o akys užlipdytos vortinkliais. Trečio pirštai plėvėti, liežuvis skeltas, o pats visas žvynuotas. Jie akimirksniu išdygo šalia laumės ir įbedė akis į Rūtą. Laumė prabilo:
-  Aš išgydysiu tavo motiną, tik turi man pažadėti vieną menką menką dalykėlį.
-  Bet kokį! Pažadu.
-  Lygiai po ketverių metų atneši man savo pirmagimį sūnų, kurio plaukus vėjas šiurens lyg rugius. Kurio akys, linų mėlynumo, gers dangų. Savo pirmagimį sūnų, ąžuolo širdimi.
    Rūta prasižiojo, trokšdama surikti ne. Kaip galima atiduoti savo sūnų, savo vaiką! Ne, ji jo neatiduos. Žinoma, ji pažadės. Bet laumės jo negaus. Niekada.
-  Gerai. Atnešiu tau savo pirmą sūnų, - ji minutėlę padvejojo. – O kur man tada tavęs ieškoti?
-  Aš lauksiu čia, - laumė pamojo vienam sutvėrimui, kažką pašnibždėjo ausin ir tas žaibiškai nurūko miškan.
Neilgai trukus jis grįžo, nešinas buteliuku, kurį, nudelbęs akis, atidavė Rūtai.
-  Neškis namo, girdyk motinai po šaukštą per dieną. Po savaitės ji pasveiks. Dabar eik, tik nepamiršk, ką pažadėjai. Jei vis dėlto pamirši - aš tau priminsiu.
Rūta pažvelgė į laumę, apsigręžė ir ėmė leistis nuo kalvos.
    „Aš tau priminsiu“ – vieninteliai žodžiai blaškėsi jos galvoje.
    Ji stipriai sugniaužė buteliuką ir paspartino žingsnį. Bažnyčia jau skalambijo varpais, kvietė į rytines mišias.
    Rūta klestelėjo ant žemės ir įsmeigė akis į pabudusį kaimą. Keliasdešimt aprūkusių trobų, iš kaminų vos vos rūkstantys dūmai. Palei tvorą skalijo senas šuo dulkinu kailiu, kieme grūdus lesiojo vištos, o kaimo gyventojai skubinosi užsiimti geriausias vietas bažnyčioje. Vaikai nespėjo su tėvais, todėl klupo ir virto. Rūta pasijautė kaip vienas iš tų vaikų, apsmukusiom kojinėm, išaugtais marškiniais ir jau spėtais išmurzinti žandais.
    Bet ji neina bažnyčion. Ji sėdi ir stebi skubančius. Kam jai skubėti, kam melstis, jei į tiek maldų Dievo neatsiliepta. Jos motinai vis blogiau ir blogiau. Melskis nesimeldusi, o atsako vis nėr.
    Ji sėdėjo dobiluose, vėjo išblaškytais plaukais, ir jautė kažką vis krustelint buteliuko viduje, bet nedrįso atidaryti. Tuo metu laumės jau verpė Rūtos likimą, o virš jų galvų pakibusioje saulėje vėl sukliko vanagas.