Tiesą sakant, viskas prasidėjo vieną rytą. Nubundant, man kažkas sapne pasivaideno, ir pasakė, kad neturiu keltis. Savo lovoje gulėjau dar penketą minučių, apie tai galvodama, net nenutuokiau kas su manimi darosi: kodėl aš klausau to „kažko“ ir nesikeliu? Juk turėjau šokti kuo greičiau iš lovos, kad nepavėluočiau į darbą. Stengiausi pajudinti kojas, siekdama išlipti, tačiau jos nekrutėjo. Kelintą kartą nesulaukus jokio rezultato, nejuokais ant savęs netgi supykau. Štai tau, kokia išdaiga - dar aš neapsirengusi, o jau turbūt vėluoju! Galų gale, net nežinau kiek dabar valandų. Ar gali būti, kad aš dar neatsibudusi? Ką man daryti?
Staiga į kambarį užėjo mano vyras. Tą rytą jis skubėjo nuvežti vaikus į mokyklą. Į mane net nežvilgtelėjęs, apsisuko ir išėjo. Tada išgirdau kaip kažkur barška mašinos raktai, vaikai triukšmingai maunasi batus ir kalba:
- Aš noriu, kad mama mus nuvestų.
- Ji pavargusi. Gal atvažiuos su dviračiu parvešti mus namo.
Tiesą sakant, aš visai nemiegojau. Norėjau keltis, palydėti vaikus, ir eiti į darbą. Tiesiog, negalėjau pasijudinti, mano kūnas daugiau man netarnavo - aš jo nebevaldžiau, sutikit, juk sunku tuo patikėti, tai be galo keista! Negalėjau pratarti nė vieno žodžio, netgi pakelti galvą nuo pagalvės, kad į save pasižiūrėti, ar tikrai čia guliu aš. Nesuvokiau, kokia prasmė kažkam su manimi krėsti tokias išdaigas, ką turėčiau kaltinti, kiek laiko šitaip gulėsiu. Tarkim, jeigu dar esu sapne, ir viską tik sapnuoju, tai visa tai kažkada ir baigsis. Tokiu atveju, turėčiau nusiraminti. Gal net toliau sau snausti visiškoje palaimoje, nes kada daugiau gi gausiu tiek laiko? Nereikia nuvesti vaikų į mokyklą, nei vyrui pietus paruošti, nei į darbą skubėti. Taip nebūna. Tokia galimybė pasitaiko nedažnai.
Kuo ilgiau guliu, tuo labiau man viskas pradeda patikti. Lovoje šilta, pro užuolaidas šviečia saulė, gatvėse burzgia mašinos, į kiemą įsuka šiukšlių surinkimo mašina. Kas nenorėtų viską mesti į šalį, palikti savo darbus, ir eiti namo pamiegoti? Atsiminiau, ką reiškia jaustis mieguistai, kai akys tarsi lipa lauk, o veido oda praradus spalvą, tiesiog pageltonija, bet į tave visi žiūri ir tu turi dirbti. Pamiršk apie snaudimą ofise! O kokios saldžios yra vos dešimt minučių, kada pagauni progą...
Taigi, atsipalaidavau ir nusiraminau: jei dar giliai sapnuoju, tai turiu tuo džiaugtis.
Mano vyras virtuvėje pusryčiavo. Aš gulėjau tiesiai jam už sienos, mūsų miegamajame, ir tiksliai žinojau, ką jis valgo.
Bet kur aš?