,,Tylus ilgesys“ I

1. Išvyka.

Žodis,, tamsa“ visada kėlė manyje sumaištį ir siaubą. Giliai širdyje tuomet išlįsdavo maža mergaitė ir tamsiame kamputyje, susigūžusi, laukdavo kol išauš rytas, kol pasirodys pirmieji saulės protėpiai ir pažadins joje giliai užsisklendusį drąsos jausmą. Niekados negalėjau ir negalėsiu tai baimei pasipriešinti visą savo likusį gyvenimą. Laikau save besąlygiška baile. Mama visąlaik juokdavosi iš mano baimės. Sakydavo:,, Gina, tau jau keturiolika, o tu vis dar bijai tamsos, nebūk mažvaikė. “ Nereaguodavau į jos žodžius skausmingai, nes ir taip buvo viskas aišku.
Išaušo ilgai lauktas rytas. Kaip visada, buvau neišsimiegojusi. Greičiau pavargusi nuo triukšmaujančių minčių mano galvoje, kurios nepaliaujamai vis dūzgė ir dūzgė. Kažkodėl niekada neįstengdavau jų sulaikyti. Galvodavau apie visokias nesąmones, kas tik šaudavo man į galvą.
Atsikėlusi ramiai nutipenau prie lango pasižvalgyti. Lauke stipriai lijo, net našlaičių žiedai buvo priplakti prie žemės. Nusprendžiau dar truputį pasivartyti lovoje ir leisti sau atsipalaiduoti. Nepraėjus nė dešimčiai minučių, mama jau beldėsi į duris.
-Laikas keltis, - maloniu tonu sušnabždėjo mama, iškišusi galvą. –Eik valgyti pusryčių!
Tingiai palinkčiojau galvą ir nusisukau į kitą pusę.
Virtuvėje jau sedėjo mano brolis Edvinas su tėčiu, šnekėdamiesi apie kažkokią įvykusią kraupią žmogžudystę mūsų mieste.
-Skaičiau šiandien laikraštyje apie tai. Visi varpai dabar skambės apie tą žmogžudystę, -giliai atsidusęs tarė tėtis, suraukdamas šiek tiek žilstelėjusius antakius.
-Kas? ką nužudė? -smalsiai paklausiau prisėdusi prie stalo.
-Mūsų kaimynas, tas Deokatas. Rodos, jam ištikrųjų buvo pasimaišęs protelis, kaip kad kiti sakė. Nužudė savo motiną, - atsakė tėtis.
-Kodėl? -automatiškai paklausė Edvinas, tiesdamas ranką link suraikytos duonos.
-Neturėjo už ką cigarečių ir degtinės nusipirkt. Dėl to ir prikibo prie savo motinos. O ta vargšė, nenorėjo, kad sūnus vėl pareitų vos žemę graibydamas ir triukšmus keltų.
-Žiauru... -pasibaisėjusi tariau.
-Na gerai, užteks kalbėti apie tą moteriškę, - nutraukė mūsų pokalbį mama. –Vilhelmai, manau, kad jau atėjo laikas pasakyti vaikams apie tai.
Su Edvinu sedėjom lyg sustingę ir laukėm ką jie pasakys.
-Turiu jums gerą naujieną, -atsilošė tėtis. -Mes išsikraustom.
Virtuvėje įsivyravo tyla.
-Ir tu laikai tai gera naujiena? -piktu klausiamu žvilgsniu dėbtelėjo Edvinas.
Tėtis ir mama nieko neištarė, tik sedėjo nežinodami ką sakyti.
-Tai pati blogiausia naujiena mano gyvenime! - vos susilaikęs riktelėjo Edvinas ir staigiai pakilo nuo stalo.
-Edvinai! - šaukė mama. –Grįšk!
Jis nekreipė dėmesio ir greitais dideliais žingsniais nubėgo į savo kambarį.
-Kada? -tesugebėjau pralement, stipriai nurijusi užstrigusį didelį gniužulą gerklėje.
-Po savaitės, - šiek tiek sutrikusi atsakė mama. Turbūt ji nesitikėjo tokios audringos Edvino reakcijos. Apstulbusi bandžiau atgauti kvapą. Žiūrėjau į vieną tašką ir nieko negalvojau. Galva buvo visiškai tuščia. Pirmą kartą užsiblokavo mano mintys.
-Gina? -žvilgtelėjo į mane mama, perbraukdama ranka per mano rusvų plaukų galiukus.
Nekreipiau dėmesio į ją ir atsistojau. -Einu į savo kambarį.
Ėjau lėtai, vis lėtindama žingsnį. Praėjus pro Edvino kambario duris girdėjosi tylūs gitaros garsai ir jo švelnus niūniavimas. Tuomet atsirėmiau į jo kambario duris ir nuslinkau žemyn, kad atsisėsčiau. Norėjau eiti vidun, bet žinojau, kad jis būtų neleidęs. Stengiausi suprasti jį. Edvinas turbūt jautėsi baisiau nei aš. Jis buvo už mane jautresnis. Į viską reaguodavo labai jautriai ir audringai.
Skaudu vien dėl to, kad tėvai napasitarė su mumis. Nė pusė žodžio nepratarė apie tai.

                      *  *  *  *  *  *  *  *

Slinko dienos, valandos, minutės. Viskas judėjo labai greitai. Praėjo mažiau nei savaitė. Tėvai nusprendė paankstinti visą reikalą, norėjo greičiau išsikraustyti. Edvinas buvo kaip nesavas. Visą tą laiką pratūnojo savo kambary. Kiekvieną vakarą už sienos girdėdavau tuos pačius gitaros akordus.
Stovėjau savo tuščiam kambary ir visi atsiminimai veržėsi į mano galvą. Iš ties, buvo skaudu, nes čia prabėgo mano vaikystė.
Lagaminai jau buvo sukrauti mašinoje. Išėjau į lauką. Atsisėdau ant suoliuko, esančio netoli sodo. Vėjas glostė mano šviesų veidą ir švelniai bučiavo plaukus. Pakėliau veidą į dangų ir užsimerkiau. Leidau dar kartą sugrįžti prisiminimams į dabartį. Prisiminiau kaip išmokau važiuoti dviračiu, pasodinau savo pirmąją gėlę-našlaitę. Jos iki šiolei primena mano nerūpestingą ir keistą vaikystę. Vaikystėje visada svajojau būti gėlininke, auginti gėles, bet dabar nebūtų panašu, kad to norėčiau. Dabar man rūpėjo ateitis. Visą savo gyvenimą galėjau išreikšti tik trim žodžiais: buvo, yra ir bus...
Visi jau laukė sedėdami automobilyje. Edvino veidas buvo keistai pabalęs. Jis žiūrėjo kažkur toli, įsistebeilyjęs į vieną tašką. Iš po ilgų rusvų jo blakstienų matėsi nerimaujantis ir liūdnas žvilgsnis. Man labai patikdavo žiūrėti į jo žydrai pilkas akis. Jos buvo tokios nepaaiškinamai paslaptingos. Jose galėjai įžvelgti kažką keisto, gero ir raminančio...
Mašina pajudėjo iš vietos. Nenorėjau nė žvilgtelėti į namų pusę, nes žinojau, kad būčiau iš karto apsiverkusi. Per visą likusį laiką bandžiau save įtikinėti, kad viskas bus gerai.
Automobilyje buvo tylu, girdėjosi tik silpnas variklio ūžesys. Keista, bet aš net nežinojau kokiame miestelyje gyvensiu. Pakliuvau į juokingą situaciją...
-Edvinai? - sušnabždėjau tyliai, taip, kad tėvai negirdėtų. Jis pasuko galvą ir metė klausiamą žvilgsnį.
-Kaip Narmainė? (Ji buvo Edvino draugė) -paklausiau iš smalsumo.
Su Narmaine sutarėme labai gerai. Ji man atstodavo tikrą seserį. Kai pirmą kartą ją pamačiau, iš karto pajaučiau simpatiją. Ji man pasirodė labai miela. Jaučiau, kad tai buvo mano sielos žmogus. Narmainė visada buvo labai ramaus būdo. Visada sugebėdavo nuraminti Edviną nuo pykčio protrūkių ir liūdesio.
-Gerai, - atsakęs iškart nusuko galvą į pradinę pozą.,, Betikslis pokalbis“-pagalvojau. Tai pasirodė daug blogiau nei maniau. Negalvojau, kad jis toks... nežinau kaip bepasakyti. Gal maištaujantis? Žinoma, jo nemačiau beveik visą savaitę. Jaučiausi taip, lyg jo nebūtų. Edvinas niekada taip nesielgdavo su manimi. Kai man reikėdavo, galėdavau jam išsipasakoti kas tuo metu gulėdavo ant širdies. Jis man buvo labai artimas. Gal todėl aš neturėjau gerų draugų, išskyrus Narmainę? Nes man jų pakakdavo?
Sutariau ir su savo mama, tik man ji visada atrodydavo per daug moteriška. Norėjosi iš jos daugiau paprastumo. Mokėjimo būti nuoširdesne, bet vis tiek labai ją mylėjau už tai kokia ji yra. Turbūt mano vaizduotė vėl perlenkė lazdą...
Tėtis mane nuo pat mažens laikė labai kritiška, mokėjau visus kritikuoti. Iš mažo dalyko galėjau išspausti labai daug.
Šiandien jaučiausi išties keistai. Jaučiausi taip lyg visą laiką sedėčiau ant adatų. Kažkokia negera įtampa norėjo užvaldyti mano kūną. Negalėjau atsipalaiduoti. Aišku, savaime suprantama, aš išsikraustau gyventi kitur ir velniai žino kur...

                *  *  *  *  *  *  *  *

Namas buvo labai gražus. Didelis, prabangus, plytinis, dviejų aukštų. Nors tai manęs visiškai nedžiugino. Nesu ta, kuri džiaugėsi naujomis permainomis.
Mano kambarys buvo antrame aukšte, o Edvino gerokai toliau nuo manojo, kitame koridoriaus gale. Naujasis kambarys man pasirodė labai šviesus, žymiai šviesesnis negu buvusysis. Vakaruose stovėjo didelis dviejų metrų aukščio langas. Nauji baldai jau stovėjo savo vietose. Sienos buvo nudažytos beveik perregima balta spalva.
Vakarėjo. Saulė jau skendo debesų klane. Regis, naktį lis. Man lietus savotiškai patiko. Greitai nusibosdavo saulėtos ir karštos dienos. Lietus tai tartum gyvybė žemei, be jo niekas neaugtų, neegzistuotų...
Mama ir tėtis tvarkėsi, girdėjosi kaip jie garsiai ir meiliai šnekučiavosi. Nuojauta liepė nueiti pas Edviną.
Nestipriai pasibeldžiau ir įėjau vidun. Jis gulėjo ant lovos apsikabinęs savo gitarą, net nekilstelėjo akių pasižiūrėti kas atėjo. Žiūrėjo į vieną tašką ir tiek.
-Edvinai? -tariau žengdama žingsnį link jo.
Naujasis Edvino kambarys buvo sodriai melsvos spalvos. Jis dėl savo spalvų man pasirodė nejaukus, per šaltas.
Jis nuleido kojas žemyn ir atsisėdo. Iš jo judesių ir žvilgsnio supratau, kad galiu atsisėsti. Patogiai įsitaisiau prie jo ir Edvinas uždėjo savo sunkią ranką ant mano pečių. Broliškai mane apglėbė. Iš karto pasijutau geriau ir šiek tiek ramiau.
-Kaip jautiesi? -nurijusi seiles paklausiau.
-Sušiktai... -pažvelgė į mane veriamu žvilgsniu.
Nežinojau kaip pradėti jį guosti ar pralinksminti. Ar iš vis jam to reikėjo? Kaip visada, milijonai minčių vėl dūzgė mano galvoje. Negalėjau jų surikiuoti. Ranka švelniai perbraukiau per jo rusvus lengvai krentančius plaukus. Edvinas šiek tiek pasimuistė.
-Kodėl nieko nekalbi? -neiškentusi vėl paklausiau.
-O kodėl tu negali nors minutę patylėti? -pašaipiai išsivėpė jis.
-Tu niekada taip nesielgdavai su manimi, -dėbtelėjau į jį.
-Kaip? -vėl pažvelgė į mane klausiama mina. Matėsi kaip jis pamažu įsitempė. Jaučiau tai jo ranka, uždėta ant mano pečių.
-Taip... šiurkščiai.
-Neprisimąstyk, gerai? -storžieviškai atrėžė jis.
-Tau kažkas negerai...
-Greičiau tau.
Supratau, kad iš to pokalbio mums nieko neišeis. Nuleidau jo ranką nuo savo pečių ir atsistojau.
-Atsiprašau, nenorėjau... -vėl šaltai sušnabždėjo jis.
Atsisukau į jį ir giliai atsidusau. Pažvelgiau į jo liūdną veidą ir išėjau.
Atsigulusi į lovą negalėjau užmigti. Tai buvo pirmoji naktis naująjame name. Lauke dar nebuvo sutemę. Blausūs šešėliai krito nuo medžių šakų. Pasijutau nejaukiai. Tamsos baimė vėl pradėjo veržtis į mano pasąmonę. Užsiklojau galvą antklode, kad nieko nematyčiau, bet tai nenuslopino mano baimės. Karštis pylė mano kūną, bet vis tiek gulėjau užsiklojusi nuo galvos iki kojų. Žinojau, kad tai yra paiki mano įsitikinimai dėl kažkokių nesąmonių.
Nusiteikiau bemiegei nakčiai. Lietaus lašai pradėjo barbenti į palangę. Tai dar labiau padidino mano bemiegės nakties riziką nemiegoti. Krentančių lašų garsai labai erzindavo mano ausis. Tai buvo savotiškas kankinimosi būdas...
Įsijungiau stalinę lempą. Gulėjau ir žvalgiausi ar niekas iš kažkur neišlįs ar ko nepadarys. Pasijutau labai vieniša,
tokia vieniša, kaip viena gyvenanti papūgėlė. Tai buvo kažkas panašaus, kaip mažai jaunai pušelei augti tarp didelių aukštų pušų ir kovoti dėl saulės šviesos. Norėčiau, kad pasaulyje niekados nebūtų tamsos.