tu nesi

taip srauniai apie nieką
verpetais nebūtis
būties skaistybėj
nedoroj šviesoj
likuty tavo šypsenos
kvailos
taip cirkiškai
taip ciniškai praplyšusios
ties kas esi
sujungt nespėsi duodu žodį
savęs pabirusio
tu valanda kai keičiasi sargyba
ertmė laike
kai postas tuščias
kvėpuoja tavimi
ir tavo laisve išsvajota
o
tik suklastota
juosta

tik spengianti
tyla