Įsikalbėti

Įsikalbėjimu aš tikėjau senai, nuo pat vaikystės – tereikdavo vakare prieš miegą sau įsakyti, kad atsibusčiau septintą valandą ryto, ir taip nutikdavo. Nežinau, ar kas išgirsdavo tokį mano prašymą, bet aš visada pramerkdavau akis tiksliu laiku, o mano stalinis žadintuvas sučirkšdavo maždaug jau po minutės – kaip ir būdavo užstatytas iš vakaro. Kurį laiką aš buvau įsitikinusi, kad išvis man jo nereikia, juk užtenka savęs paprašyti, - ir štai, išsipildo.
Vieną kartą papasakojau apie tai savo vyrui – mat iki tol jam niekad nesakiau. Neslėpiau, bet ir tylėjau. Į tokius reiškinius aš žiūriu kaip į suprantamą dalyką tik man. Tačiau kai vyro žadintuvas vėl kelintą kartą jam nesuskambėjo, ir jis nuvyko į darbą gerokai pavėlavęs, tuoj drąsiai jam viską ir papasakojau, kaip reikia save “užstatyti”. Ir ką? Mano didžiausiui nustebimui, jis visiškai manim nepatikėjo: išvadino mane melage. Be jokių abejonių!
Iš pradžių stebėjosi - kaip taip gali būti, kad aš galiu pasirinkti laiką? Arba, iš kur aš žinau, kad atsibundu veikiama savo vidinio laikrodžio? Atseit jo, jeigu žmogus įpranta keltis septintą valandą ryto, tad visai nenuostabu, kad savaime atsiranda kažkoks pripratimas prie laiko. Jis šitaip troško mane sutriuškinti! Ak, ta vyriška logika!
Bet ištikrųjų:  kodėl laikrodis veikia tik man, o ne jam?
Ačiū Dievui, kad su laiku mano nežinojimas dingo, radau be galo daug literatūros, pirmiausia viską perskaičiau, vėliau užsirašiau į kursus, apie žmogaus pasąmonę, ir galutinai įsitikinau įsikalbėjimo tikrumu. Tik dabar sukau galvą, kaip tuo įtikinti vyrą?
Vakare priėjau prie lovos, atsiverčiau knygą, žvilgtelėjau į vyrą, ir tučtuojau ėmiau skaityti pakeltu tonu, aiškiai sustodama ties kiekvienu sakiniu, lyg primesdama „melagės“ kartėlį, kuris buvo ilgą laiką nusėdęs, kad nusiraminčiau. Kalbėjau ir kalbėjau, gal valandą, dvi, tris. Ne tai svarbu. Svarbu, kad aš – nemelavau.
Kai baigiau, (o mano akys kažkodėl blizgėjo, lyg lengvai apsvaigusios), jis nusišypsojo, tarsi sulaikydamas susierzinimo bangą, tada įsitempė į lovą, prisiglaudė ir apkabino, lyg jausdamasis ne itin aiškioje situacijoje. Man to reikėjo. Po tokio ilgo pokalbio.
Nugalėti.
Paskui, jis atsuko man savo nugarą bei liepė paglostyti jam galvą. Ir, žinoma, aš paklusau… O jis, nustojo vėluoti į darbą, net jeigu ir žadintuvas paslaptingai nesuveikdavo.