Vos tik teta išbėgo atsiliepti, nieko nelaukęs užrakinau vonios
kambario duris. Rankos instinktyviai pradėjo drebėti. Tuomet dar ne
nesupratau ką užsimojau nuveikti. Mantas vos girdimai iš už dušo
užuolaidos, baimės kupinu, sutraiškytu balsu paklausė ar Godzila jau
nekenksminga. Šyptelėjau ir atsakiau, kad Godzila dabar jau užsiėmusi
visai neGodziliškais darbais, ir jis kol kas yra saugus. Jam ne
nespėjus deramai atitraukti uždangos, aš jau stovėjau prie pat ir
buvau visiškai apsisprendęs, o juolab, kai išvydau jį tik su tais
baltais ir pernelyg aptemptais šortukais, kuriuose slėpėsi vis dar
nerimstantis Saliamis, visos dvejonės dingo. Jis dar spėjo paklausti
kaip reikės iš čia dingti, kai jau po kelių akimirkų atsiklaupiau
maldai prieš vakarienę. Akimirksniu pasipylė klausimai: „kas per
šūdas, brol, ką čia išdarinėji“ ir t. t. Nieko nebesakiau, kokia
prasmė? Švelniai išsiėmiau iš jo apatinių kietąjį Saliamį ir ėmiau
vakarieniauti. Jis matyt buvo per daug susijaudinęs nuo sesijos su
mano pussesere, ir aiškiai nusivylęs, kad teko tai nutraukti, taigi po
keliolikos sekundžių klausimus pakeitė neaiškūs garsai ir dejonės.
Dėkui Dievui jis susiprato, kad mus gali išgirsti, taigi pasitelkė
viską užgožiančio vandens pagalbą. Mano palaidinė ir šortai iškart
permirko, bet kam tai rūpėjo? Tikrai ne man, bet nepatiko jam, nes
nelauktai pajutau, kad jis bando nuimti mano palaidinę. Žvilgtelėjau į
jo akis, tačiau sugebėjau pamatyti tik plačią šypseną veide. Kaip
įmanydamas greičiau nusirengiau palaidinę ir šortus, ir grįžau prie
vakarienės, juk buvau toks išbadėjęs! Jis atvirai pradėjo tuo
mėgautis, nes jos rankos apglėbė mano galvą ir vėlė šlapius plaukus.
Aš irgi įgavaų daugiau drąsos ir ėmiau rankomis tyrinėti jo kūną,
visur, kur tik galėjau pasiekti. Žinoma norėjau, kad tai tęstųsi
amžinai, tačiau jau po kelių trumpų minučių, deserto upės ėmė ristis
žemyn mano išdžiūvusia vaga. Mėgavausi skanėstu iki pat paskutinio
lašo, kol galiausiai vakarienė tapo pernelyg jautri ir jos savininkas
pats atsitraukė nuo manęs. Žiūrėjau jam į akis, o jis prisėdo šalia.
- Ačiū, brol, man to reikėjo, - kaip begalėdamas plačiau šypsodamasis padėkojo.
- Ką Tu... Smulkmena. Bet kada Tavo paslaugoms, - pats nespėjau
susigaudyti ką pasakiau.
Sėdėjome po vandeniu tylėdami ir žiūrėdami vienas kitam į akis keletą
minučių, o gal sekundžių, nežinau, buvau pernelyg laimingas, kad
orientuočiausi laike, kai jis netikėtai pasilenkė prie manęs ir
pakštelėjo į lūpas, dar kartą padėkojo ir išmetė savo plačią,
pritrenkiančiai gražią šypseną. Dabar labiau už bet ką norėjau
pabučiuoti jį. Švelniai ir lėtai, tačiau kažko pabijojau, o galbūt
visą drąsą išeikvojau vakarienei. Atsistojau, užsukau vandenį ir jau
norėjau eiti pasiimti rankšluosčio, kai jis pagriebė mane už rankos.
Visi puikiai suprantame ko aš tikėjausi, o jis tiesiog norėjo
paprašyti, kad niekam apie tai nepasakočiau.
Ir mano ir jo rūbai buvo peršlapę. Liepiau jam užsirakinti vonioje,
kol aš sugalvosiu ką daryti. Apsimuturiavau rankšluosčiu liemenį ir
atsargiai išėjau iš vonios kambario. Tetos niekur nesimatė, Indrės
taip pat. Namuose liko tik Kipras. Radau jį mūsų kambaryje, sėdinti
prie kompiuterio. Paklausiau kur dingo teta ir Indrė, pasirodo dėdė
Teodoras pateko į avariją, o jos išskuodė į ligoninę pas jį. Tai
išgirdęs iškart nuskuodžiau pas Mantą ir atsitempiau jį į mūsų
kambarį. Kipras iškart nužvelgė mus kreivai.
- O kur Godzila?
- Godzilos vyras pateko į avariją.
- Ooo...
Suradau jam savo rūbus ir nešvaistydamas laiko išlydėjau lauk.
- Perduok Indrei nuo manęs užuojautą.
- Kokią dar užuojautą? Jis gyvas, bet žinai... Moterys... Nešvaistyk
brangaus laiko, jos gali bet kada grįžti.
Atsisveikinom ir jis nubėgo. Grįžus į namus, manęs jau prie durų laukė Kipras.
- Indrei tikrai nepatiks, kad aptarnavai jos vaikiną...
- Iš kur Tu..? Niekas jai nesakys, o kai nežinai, tai ir neskauda.