Onutės bėdos

Gal tai buvo tiesa gal ir melas, bet man teko keliauti autobusu. Jau įlipus į autobusą prie manęs prisėdo toks pensinio amžiaus žmogus, kurį bendru sutarimu vadinsim diedu. Aš kaip visada buvau nenuotakioj ir su juo nesileidau į kalbas, tai kalbino šalia sėdinčią moteriškę. O kalbėtojas jis buvo tikrai didelis. Pradžioje visam autobusui deklamavo Salomėjos Neries eiles (nors ji išsidūrė su ta tarybine saule, bet, bjaurybė, geras eiles kūrė). Taip ir tikėjausi, kad su tuo diedu bus fejerverkų.
Autobusui jau įpusėjus kelionę diedas pradėjo pasakoti istoriją apie Onutę. Ši istorija man labai įstrigo, todėl ir jums ketinu atpasakoti:
Gyveno kartą melžėja Onutė. Gyveno gerai ir gerai karves melžė tais gerais kolūkio laikais. Tikriausiai turėjo ir Petrą, bet tai istorija nutyli. Bet į jos gyvenimą tikėtai ar netikėtai pasibeldė nelaimė - sugriuvo kolūkiai. Onutė nutarė skųstis, ir ne kam kitam o ponui Dievui, nes kaip ir tada ir dabar, visa valdžia buvo vagys ir jokių skundų neklausydavo. (Sako, kad ta valdžia ir išvogė tuos kolūkius, na pasakojimas ne apie tai.) Tai, kad paveikiau Dievui būtų ir arčiau jo ausies, nutarė nukeliauti į Onuškį per pačius Onos atlaidus. (Atlaidai, tai toks dalykas, kai visi aplinkinių kaimų diedai ir bobutės susirenka ant bažnyčios šventoriaus naujausių madų paspoksoti, ir dar prieš mirtį dar kokius vėjus pašnekėti. Dar, sako, ten pardavinėja rankų darbo cukierkas su gražiais popieriukais ir tarakonų ir skruzdėlių inkliuzais)
Puolė ant kelių prieš altorų Onutė ir karštai prašė Dievo:
      - Dieve, atkurk kolūkius! Tokia gera melžėja buvau, 10 karvių per dieną sumelždavau. Kam, Dieve, man dabar tos rankos, jei kolūkių nėra?
Ir prasivėrė dangus, ir prabilo į ją Dievas:
      -Ne, kolūkių nebus!!!
Nusiminė Onutė tai išgirdus. Pasiėmė kaladę ir kirvį, ir nusikapojo sau rankas.
Šalia diedo sėdėjusi moteriškė palingavo galva ir tarė:
      -Tai kvaila ta Onutė buvo.
O jei diedas atsakė:
      - Kvaila ar nekvaila, bet be rankyčių...