Į Sibiro platybes.II dalis.Praktikos keliai prie Angaros (tęsinys)

Po mėnesio darbo Tichonovo padi kaime ir įvykdžius užduotį, Jonas išvyko į kitą ūkio brigadą- Širiajevo kaimą. Ten gyvenvietė išsidėsčiusi lygumoje, namai ir mūriniai ir mediniai, pavieniai ir sutelkti gatvėse. kai kurie pavieniai individualūs gyvenamieji namai turėjo iš fasado pusės bromas su ilga rąstų siena, tačiau su mažesniu ūkinių pastatų skaičiumi, lyginant su Tichonovo padi kaime esančiais. Joną apgyvendino Širiajevų šeimoje: vyras apie 50 metų Inokentijus Fiodorovičius Širiajevas II-sis (kaime buvo ir pirmasis),  žmona panašaus amžiaus Valentina Fiodorovna.  Širiajevas turėjo arklį ir panašų vežimą, kaip ir pirmajame kaime, bet skyrėsi tuo, kad jo ašys buvo medinės, o ne metalinės. Inokentijus Fiodorovičius buvo aukštas, lieknas ir su ilga nusmailėjusia, žilstelėjusia barzda. Valentina Fiodorovna- vidutinio ūgio, kiek apkūni moteris, kuri dažnai klausdavo Jono sugrįžus iš darbo vakare:
    - Kovo ty zdelal?
Tik išgirdęs Jonas net truputį sutriko, nes žodis „kovo“ gramatiškai yra skirtas gyviems daiktams pažymėti. Negyviems yra vartojamas žodis „čto“. Jonas  greitai susigaudė, kad šio krašto sibiriečiai apskritai  gyviems ir negyviems daiktams vartoja žodį „kovo“. Taip pat jie nesako penkiasdešimt vienas, ar penkiasdešimt du, o pusė šimto vienas, pusė šimto du ir taip toliau. Valgiai buvo analogišgi, kaip ir pirmajame kaime. Jonui talkininkavo Inokentijus Fiodorovičius su savo vienakinkiu vežimu ir du jaunuoliai taip pat ką tik baigę aštuonmetę mokyklą. Tai Ivanas ir Valentinas. Abu aukšti, stipraus kūno sudėjimo jaunuoliai. Čia reikėjo atlikti kartografavimo darbus devyniuose tūkstančiuose hektarų plote. Darbo sunkumai ir ypatumai buvo analogiški anksčiau aprašytiems. Vienas įsimintinas ir gana lemtingas įvykis galėjo būti Jono gyvenime. Karografavimo zonoje buvo karinis dalinys, kuris saugojo kovines raketas. Tokių plotų kartografuoti nereikėjo. Iš vienos pusės važiuojant lauku ties pamiške buvo lentelė su užrašu „ Įvažiavimas draudžiamas“, o iš kitos dalinio pusės, kur buvo platus kelias, vedantis į karinį dalinį, įsikūrusį miškelyje apsupto ūkinių laukų, kur tokio užrašo nebuvo. Sąmoningai buvo grįžtama iš darbo tuo keliu, kuriuo nedraudžiama važiuoti per dalinį. Jau buvo vėlu apie devintą valandą vakaro (rugpjūčio paskutinėmis dienomis). Buvo tamsu, kariniame miestelyje degė šviesos pastatuose. Ekspedicijos dalyvių vežimas artėjo ir artėjo prie bazės. Kelio juosta tęsėsi per vidurį miestelio. Tarp medžių slūgsojo gyvenamieji namai su languose spindinčiomis  elektros lemputėmis. Štai vienoje kelio pusėje Jonas pastebėjo atviromis angomis žemėmis apipiltus angarus, kuriuose ant aukštų važiuoklių gulėjo sidabrinės, cilindro formos su smailiais galais raketos. Jonas  paprašė jaunuolių sustoti ir pats nuskubėjo į artimiausią angarą. Jis apėjo smailianosę raketą, smaigaliu nukreiptą į lauką, patapšnojo jai ranka  per jos šoną ir laimingai išėjęs iš angaro sėdo į vežimą, niekieno nekliudomi visi grįžo namuo. Jonas jau buvo tarnavęs kariuomenėje ir puikiai žinojo, kad temstant, apie devintą valandą, visada yra išvedami sargybiniai į saugomus postus ir pamačius tokį ateivį prie tokio slapto objekto, sargybiniui neliktų nieko daryti, kaip pasiųsti jam dovaną- šūvį. Deja, taip neatsitiko. Priežastys galėjo būti kelios: viena, gal būt sąmoningai  buvo vėluojama sargyba, antra,  kai kada kareiviai paslėpę ginklus išeidavo į kaimą į šokius ar šiaip pas pažįstamus. Apie tai kalbėjo kaimo žmonės.
    Rugsėjo vienuoliktą dieną ekspedicijos darbas Irkutsko rajone buvo baigtas. Ekspedicijos viršininkas Anatolijus Danilovičius Kašanskis ir mokslinis vadovas Grigorijus Afanasjevas  atvykę į paskutinę darbo patikrą, pakvietė Joną rytojaus dieną vykti ekskursijon prie Baikalo ežero. Šį pasiūlymą Jonas sutiko su dideliu entuziazmu. Ryte, visi trys atvykę į Irkutsko prieplauką, sėdo į motorlaivį - raketą ir po valandos jau buvo Baikalo prieplaukoje Listveničnoje. Pasigrožėję pakrante ir pavalgę valgykloje, nuvyko į muziejų. Tarp kitų eksponatų  centre puikavosi Baikalo ežero dugno maketas su viena seklesnia ir viena ypač gilia įduba. Ežeras įsiterpęs tarp kalnagubrių, vanduo nepaprastai skaidrus, švarus ir šaltas, tiesiog ledinis. Ekskursijos gidai aiškino, jog į ežerą įteka per tris šimtus trisdešimt upių iš tirpstančių ledynų, o iš jo išteka tik viena Angara. Teko paragauti ir Baikalo delikatesą-omulį. Tarp kedrų, pušų ir maumedžių matėsi mediniai kuklūs nameliai. Tai vilos, skirtoa valdžios atstovams. Taigi buvo įspūdinga ir neapsakomai įsimintina ekskursija, po kurios vėlai vakare sugrįžta į ekspedicijos bazę. Rytojaus dieną laukė ilga kelionė į Kirenską, tęsti ir kartu baigti ekspedicijos darbą prie Lenos upės.