Prie juodo vandens...

1. 1
— Viršininke, ar turite kokių naujienų? — kreipėsi pareigūnas Kisielius į aukštą ir raumeningą vyrą, visišką jo priešingybę, stovintį tarpdury. Viršininkas Atlantas turėjo grįžti su naujienomis, kurios nulems pareigūno darbo vietą, tad jis labai nekantravo, tačiau stengėsi to neparodyti. Iš jo balso neišlėkė nė viena nekantrumo gaidelė: jis išmoko slėpti savo nuotaikų kaitą, tad dabar, manė, atrodė gana galingai. Pastarąsias kelias savaites, sprendėsi jo tolimesnis gyvenimas, tad viršininkas turėtų atkreipti dėmesį į jo abejingumą ir šaltumą ir vertinti tai teigiamai.
— Taip, — dar ramesniu ir šaltesniu balsu atsakė viršininkas. Jam nelabai patiko Kisielius, ir ne vien dėl jo pavardės, bet ir dėl jo proto. Žmogus tikrai protingas — nesiginčysi, tačiau tai tikrai nėra gerai tokiai policijos nuovadai kaip ši. Čia jis, Atlantas, yra viršininkas tuo pat metu ir pats protingiausias ir galingiausias. Bet pasirodžius šiam pareigūnui, Atlantą privertė sunerimti. Jei visi kiti pamatys šio žmogaus protą, o jį jau pastebėjo, tai Atlanto karjerai ateis galas! Reikėjo šiuo žmogumi atsikratyti! O kas geriau gali tikti tokiam naujokui susikirsti, jei ne sudėtinga byla? Tik dar sunkesnė byla! — Prezidentas prašo, kad tu ištirtum vieną bylą, — jis išdidžiai priėjo prie pat dručkio ir padėjo ant stalo aplanką. — Tai viskas, kas surinkta per pusmetį.
Viršininkas Atlantas apsisuko ant vienos kojos ir patraukė prie durų. Jo išdidi ir ori laikysena rodė, kad jis yra nepaprastas žmogus, nepaprasto talento ir sugebėjimų. Kisielius su pavydu gėrėjosi savo viršininko laikysena ir kūnu — jis pats visą gyvenimą buvo apkūnus vaikis, iš kurio visi tikėdavosi nusirašyti namų darbus mokykloje ir išnešioti gaiviuosius gėrimus per krepšinio rungtynes universitete. Platūs viršininko pečiai, vėjo nugairintas veidas, tamsiai juodi tarsi derva plaukai — viskas jį darė viršesniu už kitus. Atlantas buvo lyg tas džiunglių karalius liūtas savo nuovadoje tarp pavaldinių, kuris visiems įsakinėjo, ir jo niekur kitur negalėjai įsivaizduoti — tik skirstantį darbus. Pats pavaldiniu jis negalėjo būti — tai užkoduota jo genuose. Kisielius nė negalėjo įsivaizduoti, kad viršininkui buvo tekę kopti karjeros laiptais iki dabartinių pareigų. Rodės, kad jis iškart tapo nuovados viršininku. Ir negalėjo pakęsti, kad jis turi žemintis ir vėl kopti jais.
Kai durys užsidarė ir Atlantas išėjo iš mažo Kisieliaus kabineto, kuriame daugių daugiausia galėjo tilpti trys žmonės, todėl jame, išskyrus stalą su kėde, nieko nebuvo, Kisielius palietė bylos aplanką. Tai buvo nepaprastas prisilietimas. Kisielius švelniai perbraukė ranka įstrižai balto aplanko tarytum bandydamas su juo susilieti. Pareigūną užplūdo energijos srautas. Jam atrodė, lyg prieš jį gulėtų ne paprastas bylos aplankas, o viso pasaulio lobiai. Jis bandė įsivaizduoti, kokia tai gali būti byla: žmogžudystė, vagystė, kontrabanda, gaujos, išprievartavimas... Ne. Tai nepaprasta byla, jei ją davė ištirti net pats prezidentas. Tikriausiai tai tarptautinė problema. Kisielius iš lėto ir kuo švelniau atvertė pirmąjį bylos puslapį visai neatkreipdamas dėmesio, kad ant aplanko užrašytas bylos pavadinimas.
Susijaudinęs žmogus pridaro daug kvailysčių.