Į Sibiro platybes. II dalis Praktikos keliai prie Angaros (tęsinys)

Tai buvo tuometinėje Tarybų Sąjungoje pati kolūkių kūrimo pradžia. Sibiro kolūkių organizatoriai sumąstė kurti ne kolūkius, o teoriškai išsvajotą aukščiausiąją bendruomeninę socializmo pakopą- komuną. Šios formos principas: darbas pagal kiekvieno sugebėjimus, o vartojimas pagal kiekvieno poreikius. Sibiro kaimui tokie principai buvo patrauklūs ir gundantys. Todėl be didesnio vargo visi sugužėjo į komuną: suvisuomenino gyvulius, inventorių ir kitą turėtą nuosavą turtą. Dirbo kaip kam pripuolus, o kiaules, paukščius ir kitus gyvus valgomus daiktus suvalgė nepraėjus nei metams. Tad labai greitai baigėsi ir išsvajotas rojus. Nedelsiant vėl visi išsiskirstė kiekvienas sau. Nepasisekus įgyvendinti komunas, visvien valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius, su šypsena prisiminė Aleksandras Sergejevičius.
    Ekspedicijos metu Irkutsko rajone pasitaikė trys lietingi periodai, besitęsiantys po porą dienų. Kartą iš pat ryto geras oras  žadėjo gražią dieną. Dirbti reikėjo taigoje- miške. Vienok prieš pietus dangus apsiniaukė ir netrukus pradėjo lyti. Jonas turėjo trumpą apsiaustą, apsaugantį labiau dokumentus nuo lietaus nei patį žmogų. Jaunuolių apranga buvo lengva, vasariška. Praėjus valandai visi peršlapo, o iki užduoties reikėjo dar triūsti apie trejetą valandų. Pasidarė šaltoka. Jaunuoliai gailestingomis akimis žvelgė į Joną ir drebančiais balseliais prabilo:
    - Geologe, gal jau reiktų važiuoti namuo.
    - Kokie jūs geologai, kad vasaros laike išsigandote lietaus, - ištvermingu balsu atrėžė Jonas.
    -  Tuoj palaušime sausų pušų šakelių, parinksime stambesnių besimėtančių sausų medžių nuolaužų, susikursime kuklų lauželį ir išsidžiovinsime drabužius, darbą galėsime tęsti toliau, -įtikinančiai Jonas kreipėsi į  jaunuolius ir tuoj pradėjo laužyti sausas pušų šakeles. Kiek patylėję vaikinai taip pat rinko minėtą kurą ir netrukus jie užkūrė ir laužą. Visus drabužėlius nusivilkome, pasikabinome ant šakų ir po vieną drabužį  kiekvienas džiovinomės, pamena Jonas. Kiek juos pradžiovinus ir dar garuojančius apsirengę žmonės dirbo toliau. Panašią drabužių džiovinimo procedūrą teko pakartoti tą dieną dar porą kartų. Po kiekvieno laužo kūrenimo reikėjo jį rūpestingai užgesinti.  Praėjus maždaug trims valandoms, užbaigus dienos užduotį, pradėjo šviesti saulutė, nustojo monotoniškas lietus. Sukrovę mantą į vežimą be nusivilimų ekspedicijos dalyviai išvyko į namus. Rytojaus dieną vėl visi sveiki saulėtą, šiltą dieną pradėjo darbą ir vėl miške. Abu jaunuoliai - Miša (aukštesnis) ir Saša  (žemesnis)  buvo pareigingi ir drausmingi. Tačiau jaunystė lieka jaunyste.  Kartą prieš darbo pabaigą abu šaunuoliai pradėjo tarpusavyje stumdytis ir tokios grumtynės tęsėsi gal 20 minučių.  Jonas netekęs kantrybės subarė jaunuolius ir pridūrė, jog apie jų elgiasį bus pranešta brigados vadovui.  Tai išgirdę abu maldaute maldavo Jono, kad šis apie tai nieko nesakytų brigadininkui. Jonas pagalvojo, kad jaunuoliai vaidina ir paprasčiausiai jie norėjo pastyčioti iš Jono. Tačiau  tolesnis bendravimas parodė, kad jų prašymas buvo rimtas. Apskritai sibiriečiai, kaip pastebėjo Jonas, labai drausmingi žmonės. Maždaug apie praktikos vidurį kolūkio pirmininkas sukvietė ūkio aktyvą, jo tarpe ir Joną, pasitarimui dėl vykimo į rajono šventę. Pirmininkas pranešė, kad sekantį sekmadienį  vyks rajono šventė prie ežero ir visus norinčius bus galima nuvežti. Ūkio vadovas priminė, kad tam bus paruošti šeši automobiliai su suolais ir išvykstama iš kolūkio centro devintą valandą ryte. Nors Jonas dar abejojo išvykimo tikslumu, bet jis atvyko į sutartą vietą dar prieš pusvalandį. Pasirodė, kad ir kiti šventės dalyviai jau atvyko tuo pačiu laiku. Devintą valandą ryto šešių mašinų kolona (kurios priekyje ūkio vadovas su „Volga“) pajudėjo šventės link. Nuvykus į vietą, pirmininkas pasakė, kad renkamės prie mašinų be penkiolikos minučių penktą valandą ir lygiai penktą išvykstame į namus. Kaip pasakyta, taip ir padaryta. Mūsų kolona išvyko kone paskutinė ir pravažiuojant pro šventinę estradą matėsi tik plynas laukas ir estrados pakyla. Koncertavo Irkutsko studentai. Jonas, smalsumo dėlei,  koncerto pabaigoje prisiartino prie estrados ir užkalbino vieną jauną atlikėją:
  - Iš kur toks aukštas jūsų meninis lygis?
  - Tai tremtinių vaikai, juk kvailių visais laikais niekas netrėmė  į Sibirą, - paaiškino šypsodamasis garbinuotais, juodais plaukais jaunuolis.