Žmogus vandenyne

Vandenynas, neturintis pradžios nei pabaigos ir žmogus, grimztantis gilyn. Vis gilyn.  Kaip tas akmuo – iki dugno. Rankom išskėstom, akim atmerktom, be vilties. Bet dugno nėra ir niekados nebus. Saulė viršuje – tik šešėlis, tolimas it aidas, sparčiai nykstantis, bet vis dar dėmesio centre tarsi vienintelis išsigelbėjimas. Žmogus spardosi, bet tebeskęsta, nes nieks neišmokino plaukti, o ir jokio šapelio nėra įsitvert. Per toli... per gilu...
Anapus kažkas kvėpuoja, tiesia pirštus į erdvę, betrūksta tik mosto, kad krantas būtų pasiektas, bet dar toli, per toli...
Dusulys, skendimas kiaurą parą tik gilyn, kaip tas akmuo, kol nuguls į smėlį. Bet žmogus nepasiduos, ne, negalima dabar, kai kažkas kvėpuoja, nes jo laukia krantas anapus ir saulė.
Kažkas atsibunda, bet vandens nėra, o ir niekad nebuvo, tik tas žmogus vandenyne dar skęsta, iki dugno. Kovoja, bet skęsta, rankom išskėstom, akim atmerktom, vis gilyn.
Dusulys, skendimas visą dieną, bet žmogus nepasiduos, tik ne dabar, kai kažkas gali kvėpuoti, nes tai tebuvo sapnas, nes jo laukia krantas anapus ir saulė.
Vandenynas, neturintis pradžios nei pabaigos ir žmogus, kurio nebėra šiapus pasaulio, nes jam dar liko mostas, kol pirštų galiukais palies vandens paviršių, dar vienas – kol atsibus.