jie nedega

2009 09 11

Nuo kalvos žvelgiu į tolį
Laukymėje medžiai virsta
Dūmais, jie nedega,
Tiesiog lipte limpa
Prie dangaus.

Lapų smaragdas
Gelsvame fone
Virsta mažyčiais
Skeletais. Peršviečiamom
Raidėm ant vejos.

Pirštais virstančiais
Paskirom rūko detalėm
Kviečiu prisiglausti prie
Žemės ir niekada
Nepakilti. Matau,
Kaip debesys
Apgobia medžių
Viršūnes, kaip rūdys
Teka per kamienus iki
Pačių viršūnių
Jas saugo, tik vėjas.
Nupurto... bet kaitos
Procesas greitesnis
Nei minties.

Mes gyvename,
Net kai pasirodo ruduo...
Žemė kukčioja, kai
Pasirodo, jog rudeniui
Reiki pasitraukti.

Kiekviename įpjovime
Samanos juntamas
Pasididžiavimas,
Kai medžiai tampa
Nesibaigiančia paukščių
Virtine, kai žmogaus
Liūdesys grįžta
Užpildydamas jo
Mažytę prizmę,
Kuri nesibaigia
Vien siela...

Visad ateinama tam, kad
Nuvystume.