Keli prolegomenai bet kokio originalaus teksto rašymui

Pirmiausia siekti orumo,
o ne grožio. Jo jausmas ateina
vėliau, kai laimi save ir išmoksti žvelgti
į nutriušusį žvirblį kavinės terasoje kaip į brolį.

Nes galų gale grožis yra reliatyvus dalykas,
todėl kiaulė ne visada gali įvertinti
šalia gulintį perlą. Tik šventumas išgelbės pasaulį,
kai aplinkui sumaištis ir triukšmas,
nes jei prarasi savo sielą, nesugebėsi išvynioti pasaulio
iš savo gyvenimo sakmės ir kurti aplinkui grožį.

Sakmės tvarumas užtikrina pasaulio tvarumą,
kaip šventraštis užtikrino Vakarų kultūros
tęstinumą kataklizmų ir katastrofų metu.

Tekstas subręsta iš tylos,
net jeigu ji tėra tik pauzė pokalbyje.
Todėl brangink ankstyvus vasaros
rytus ant suoliuko parke
su bundančių paukščių balsais
ir vienišais bėgikais, kai jų sportbačiai
teškia balučių vandenį.

Ankstyvo ryto garsai – tai pirmapradžiai
rašmenys ant tylos pergamento,
tai prakalbos, kurias turi paversti
abėcėlės ženklų legionais monitoriaus ekrane
ar ant balto popieriaus lapo.

Karas – visų dalykų tėvas,
sakė išmintingas senovės žmogus,
tačiau visų pirma -  su savo paties ydomis ir netobulumais.
Nebijok kautis su savo pirmtakais,
nes nugalėtojas turi teisę perrašyti istoriją savaip,
o tai ir yra rašytojo privilegija.
Tačiau visada žinok,
kad rašalinis karas tėra tik proto pratybos.

Rašytojo dydis – tai ne spaudos ženklų milijardai,
bet perspektyva, iš kurios matosi pirmas
patekančios saulės spindulys
ir žmonių lemtis kosmoso platybėse.

Tačiau pirmiausia turi parašyti knygą
savo sieloje, net jei ji tėra ir neišsakomybės kūdikis,
kad vėliau turėtum ką versti į pasaulio kalbas.