- Tu ką?! - pradėjo šaukti Gabrielė.
- Nekriok man į ausį, - patraukdamas toliau nuo ausies mobilųjį pasakiau.
- Aš Tau dar ne taip pakrioksiu, žiurke Tu!
- Pati Tu tokia!!!
Po kelių sekundžių abu prapliupom juoktis. Visuomet vienas kitą juokais įžeidinėdavome. Patikėkit manimi, taip žymiai linksmiau gyventi.
- Bet koks Tu durnius, Edi. Mes su Luku šitiek laiko stengėmės, o Tu! Nu tikrai nesuprantu kodėl. Juk taip varvinai seilę dėl jo, o dabar?
- Apsimeti? Juk puikiai mane pažįsti. Tikrai nenoriu, kad būtų taip, kaip su Klaidu.
- O tai radai ką palyginti! Luką prie Klaido.
- Žinai ką man reiškė Klaidas. Pats įšokau į jo klyną, ir kuo tai baigėsi?
- Aš juk Tau sakiau, kad jis tik to ir laukė iš Tavęs. Dar stebiuosi kaip ištvėrėt tas dvi savaites.
- Neprimink.
- Na gerai, atsiprašau. Bet juk Lukas ne toks. Na man bent jau taip atrodo... Nors iš tikrųjų ką aš ten žinau...
- Tą aš ir noriu išsiaiškinti. Jeigu jis jau tikrai nori būti pora, turės dėl to pasitengti.
- Tai atstumdamas jį, tikiesi, kad tai tik sustiprins jo norą būti su Tavim?
- Klaidui pasidaviau iškart, gavosi tragedija. Šįkart bandysiu kitokią taktiką. Gal ir rezultatai bus kitokie...
- Kvaiša, Tu, kvaiša...
Sulig tais žodžiais padėjau ragelį. Pasidarė pernelyg sunku, nes pasąmonę užplūdo prisiminimai apie Klaidą.
Susipažinau su juo internete, viename iš daugybės pažinčių portalų. Buvau visai neseniai išsiskyręs su vienadieniu vaikinu. Kai gavau iš Klaido žinutę, kad jam patiko mano foto ir jis norėtų susipažinti, nė nesupratau, kokį poveikį man padarė jo akys. (Aš dar jų gyvai nebuvau matęs.) Žiūrėjau į tai skeptiškai. Jis vieneriais metais už mane jaunesnis, o patirtis man sako, kad kuo jaunesnis, tuo trumpesnė laimė. (Čia apie draugystės trukmę.) Visgi sutikau su juo susitikti, galbūt tikėjausi, kad tai padės greičiau pamiršti prieš tai buvusį vaikiną. Keista buvo ir mūsų draugystė ir pirmo susitikimo vieta - ligoninė. Pasirodo jam reikėjo daryti kažkokius tyrimus dėl širdies. Numerias apsikeitėme tą pačią dieną kai jis man parašė, o dar po savaitės susitikom. Kai pravėriau jo palatos duris, norėjosi tą pačią sekundę prasmegti skradžiai žemę. Jei aš maniau, kad jis beprotiškai gražus, pamatęs jo nuotraukas, tai vaizdas, kuri mačiau tada, buvo žodžiais nenusakomas. Jo blondiniški plaukai, beveik uždengiantys rudas akis, jo lūpos, prie kurių bijojau prisiliesti, jo mažytis apgamas ant dešinės nosies pusės ir keistai išriestas kaklas. Viskas susidėjo į tobulą visumą. Mano pilkos akys manęs neklausė. Jos buvo įsibedusios į jį. (Visa laimė, kad palata buvo vienvietė. Jam tikriausiai nejauku buvo nuo tokio intensyvaus spoksojimo.) Negalėjau susilaikyti, kas tris sekundes kartojau jam koks jis gražus. (Klaida.) Kadangi žinojau, kad būsiu pasimetęs ir nežinosiu ką pasakyti, atvežiau jam keletą savo piešinių. (Laiko prastumimui.) Na, aš tikėjausi, kad jis bus susidomėjęs jais, tačiau jis tiesiog greitai pervertė visus ir tiek. (Aišku... Sužavėti nepavyko...) Šnekėti nebuvo apie ką, išsišnekėjome per tą savaitę, kol bendravom internetu ir telefonu. Kai pagaliau pakankamai įsidrąsinau, atsisėdau prie jo, ant lovos. Jis paėmė mane už rankos. Širdis dar labiau pradėjo trankytis. Žiūrėjau į jo akis ir skendau jose. Nerandu kito apibūdinimo. Skendau.
- Galiu Tavęs kai ko paprašysti? - paklausė jis.
- Gali... - neužtikrintai atsakiau.
- Gali duoti laižiaką?
(Dar tragiškiau paklausti negalėjai?)
- Nemanai, kad tam dar per anksti?
- O iš kur žinosi, kad jau laikas?
- Pajusiu.
- Aš jaučiu. Tu ne?
Nespėjau jam atsakyti. Tą pačią akimirką kai mūsų lūpos susilietė mane užplūdo, turbūt visiems pažįstamas jausmas, kai per kelias sekundes kūnas susitraukia į mažyti tašką ir dar po kelių išsitaško ant visų sienų. Jo liežuvio ir lūpos auskarai tik dar labiau sustiprino šį jausmą.