Rašyk
Eilės (77283)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tylų vandens paviršių prakirsdama, aukštyn iššoko didelė žuvis, savo šėšėliu uždengdama mirgančią tamsią bedugnę. Švytuodama milžiniška uodega, ji išsklaidė visus debesis. Dabar tik viena žuvis matė dangų ir visa kas jame telpa, ir tik ji sugėrė visą saulės šilumą. Jos milžiniško šuolio užteko sulaukti mėnulio. Žuvis nėrė į vandenį, tačiau per ilgai užstojo saulės šilumą – visas vanduo pavirto ledu – žuvis užsimušė dar nespėjus suprasti į ką atsitrenkė.
Saulė ir vėl šildė. Dideli žuvies kaulai pamažu grimzdo tirpstančiuose leduose. Tvinstančio vandens veidrody, supdamos krantus, ėmė raibuliuoti aukštos tamsių medžių sienos. Dangumi plaukiojo lengvi balti, apnešti pilki ir sunkiai judantys - tamsūs debesys. Nuo viso šio pirmykščio grožio gyvybės akys pailsėdavo tik naktį, kai nieko nesimatydavo.
Giliais ąžuolo kamieno groviais bėgdamas, silpnesnes samanas pažemėn nunešdamas, teka naktinis rugpjūčio lietus, įsigerdamas minkštėjančion žemės pluton. Nakty skendinčioj žalumoj pasislėpus gyvybė klausosi krentančio vandens atneštų žinių. Ramiai šutindamas purviną šoną, aukštų paparčių priedangoj parvirtęs ilsisi pusamžis šernas. Prieš užmigdamas giliai kanopą atramai įsmeigęs ir patingęs ją ištraukti, žemei nuo lietaus patižus, kriuksėdamas patogiai sminga purvo patale kaip saldžiam sapne.
Ant tankiai apžėlusios aukšto kalno keteros, žemai nulenkęs storas išsiraičiusias senas pušis, visu ūgiu išsitiesęs - nuo vandens iki vandens – gulinėja mišku platus takas. Naktį jis nemato, o dieną miega - kas tinkamas juo vaikščioja nesusimąstydamas. Tamsiame nakties lope blyškiai švyti apvali gelsva skylė: pro šalį skrisdami naktiniai paukščiai į ją niekaip nepataiko, o vilkai, jos nepasiekdami – staugia.
Kur bekrypsta žvilgsnis – tamsu, bet kažkas akies kampe raibuliuoja, gaudo žvilgsnį, ilgo piršto atspaudu kelyje griovius įspaudžia ir jūros dugną banguoja, kuriuo vaikščioja kojos. Ant šakos, kurios tamsoje nematyti, kabo tavo šėšėlis, kurio naktį nereikia. Kopi lengvu žingsniu įkalnėn, trauki šviežią ir vėsų nakties orą. Žalsvi ir violetiniai gilios tamsos plėmai blyksčioja akyse sulyg širdies dūžiais – tu negirdi kaip į tavo pulso ritmą taikydamas, žaltys braukia žvynuota oda per aštrią šakos briauną, ryškiai rausvi stirnos kailio šeriai brūkšteli per žoles, ant ąžuolo lapo kapteli kraujas nuo žiovaujančio vilko ilties.
Tankėjančių lietaus lašų tarpais sklendi drauge su savo šunimi, kuris tau padeda laikytis virš mažų nuokalnių ir įkalnių, vargani žingsniai nebealina nei tavęs, nei tavo ištikimo bendrakeleivio ausų – tolygus lietaus kapnojimas milijonais švelnių kūjų deda taškus į savo vietas. Iš po šlapių samanų, amžinos tylos akių stebimas, pamažu sudegi, sklaidaisi ir pavirtęs dulkėmis, nusėdi ant jų blakstienų.
Susėdę ratu aplink laužą, tylėdami, laimingieji kaitina veidus neapsakomos palaimos užuovėjoj, taip arti ugnies, kad plaukai riečiasi ir svyla, o virš galvų medinį stogą kapoja lietus - nugara gyvybės džiaugsmo šiurpas bėgioja. Jie, šaltos lietaus tamsos begalybėje įžiebė kibirkštį ir jos blyksnyje apsigyveno, nuo aukšto kalno dairydamiesi į tolimas viršūnes, akimis ieškodami šviesos, varstydami tamsos tolius. Dešimtis kartų nuo šviesos iki tamsos, tūkstančius kartų nuo laimikio iki medžioklės, milijonus kartų nuo sniego iki pirmos žolės – karta iš kartos - po naktinės medžioklės grįždami, tamsoje ir šviesoje sėsdami, paliko akmenyse įdubas trindami grūdus, galąsdami įrankius medžioklei, kapodami laimikį į gabalus – visuose įspaudė skirtingus savo darbo ir gyvenimo pėdsakus. Galiausiai, palikę savo gyvenvietę – paliko ir akmenis.
Anglių kopoje trupėdamas, plona oda aptrauktą aštrų skruostą parėmęs bukais kietais krumpliais, lūkuriuoja kol praeis naktis, užsnūsta paryčiais ir vėl prabunda pavakare. Pavargę akys atmerktos praeičiai - žiūri.
Praėjus neminėtinai gausybei metų, kietuose dulkių gabaluose ir atklydėlių akyse, per amžius trūnyjusio ir griuvusio gyvenvietės būsto pasieniais išstumdyti akmenys atgijo. Tiesa, atgijo tik tyrinėtojų vaizduotėje, kaip kad atgija staltiesė, kuomet ją purto namų šeimininkė nukratydama trupinius. Arčiausiai išėjimo angos stovėjusio akmens įduba atvykėliams sukėlė daugiausia susižavėjimo – smalsuolių būrelį nukrėtė gyvybės džiaugsmo šiurpas: purptelėjo lakios žvirbliškos frazės, akinančiomis blykstėmis apipilta akmens duobelė, šimtus kartų iš skirtingų rakursų buvo įamžinta nuotraukose, išmatuota skruzdėlės žingsnio tikslumo liniuotėmis.
Neilgai trukus atėjo tamsus paros metas. Etnografams iš svečios šalies teko prisitaikyti prie riboto matomumo, vėsaus nakties oro, mašalų. Visa tai jiems buvo nauja ir neįprasta. Aštrios išlankstomų kėdučių kojytės nevaldomai smigo rudens drėgmės prisisunkusion žemėn, nepriekaištingai balti sportiniai bateliai palengva nustojo akinamai švytėję, taip pat ir civilizuotų keliautojų šypsenos užgeso išsikrovus baterijoms. Dievai ir stabai užmigo kartu su tyrinėtojų entuziazmu.
Ant tvirto žvejybinio valo suverti: kaukai, raganos, aitvarai, laumės, velniai ir kitokie pardavėjos ranka ant popieriaus skiautelių įvardinti mediniai ir moliniai suvenyrai, tilindžiavo rytiniame kurortinio miestelio vėjyje. Nutaisęs skustos bulvės miną, kumščiais ramstydamas po pilvu paskendusius klubus, automobilio raktelių svoriu mėgaudamasis, vyras stebėjo žmonos nugarą, kuri trypinėdama niekaip negalėjo išsirinkti  prieš akis kabančių suvenyrų. Tuo tarpu pardavėja, skoningai viršyjusi vidutinio amžiaus ribą, moteris, negailestingai naktinių uodų išgražintu veidu, maloniai šypsodamasi, pirkėjai siūlė rinktis ko širdis labiausiai geidžianti. Spalvingais ir brangiais skudurais pasipuošusi turtuolio žmona, žinoma, karštligiškai linkčiodama puošnia galūne tarp pečių, raibstančiomis akimis, blaškėsi tarp dusliai skimbčiojančių molinių ir medinių dievybių.
Stebėdamas šią gan dažnai besikartojančią nuobodžią istoriją, saulėkaitoje ant kelmo tysodamas, juodas katinas baltomis žandenomis, skvarbiu žvilgsniu vertino atstumą iki žolėje numesto karpio. Pastarasis, nors ir miręs, sugebėjo vikriai nusprūsti nuo rėmo, nešamo rūkyklon. Taigi dabar, žolėje išvertęs perpjautą pilvą - visus kvietė pasivaišinti. Pūstelėjus vėjui, atneštas kvapas seną katiną galutinai įtikino imtis veiksmų. Aštuonetas aštrių kabliukų palengva susmigo į ryškiai saulėje spindinčius minkštus aukos šarvus.

[MT:Lietuvių mitologija]
2009-09-08 10:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-14 20:14
Valdovė
Gražus darbas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-11 01:23
Valkas
Gerai. Šioks toks raibulys ramiame ir gan monochromatiškame rašykų fantastikos vandenyje.
Net nežinau, prie ko prisikabint - tiesiog kūrinėlis itin netipiškas, ir monotonija, matyt atbaidanti skaitytojus bei komentatorius, gali būti vertinama kaip pliusas. Atsirastų toks dar vienas - balai būtų bent dvigubai mažesni. O šiam, kaip unikumui, rašau keturis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-10 10:52
Dvasių Vedlė
Na, veiksmo nėra, tačiau man patiko. Čia tartum suprozintas eilėraštis. Tavo palyginimai ir aprašomi dalykai skamba taip mistiškai, taip įtaigiai. Labai patiko toks vos juntamas, tačiau iš tikro labai staigus, perėjimas nuo senovės iki dabartinių laikų. Žodžiu, šaunu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-08 21:24
omnia_mea
Idomi intonacija. Šį sodrumą: a) nušlifuočiau dar labiau, kas slystų it po lietaus ištvinęs upelis, b) kur nors nukreipčiau.

Nes paskutinis sakinys, jei tik jį būtų galima laikyti paskutiniuoju kūrinio posūkiu, toks... pernelyg postmodernus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą