Natūrinė meilė

Raudono buratino pėdos karštam smėly, kaip skausmo perpildytos ašaros ant skruosto.

                    Tu, kaip hitininiu šarvu apsigaubęs raudongalvis krabas, iš lėto dedantis savo kojas man ant pirštų. Tavo prisilietimas, kaip ir jo, mane žeidžia. Mano atmosfera pažeista. Aš Tave įsileidusi, niekad nebeišstumsiu. Gal privalau išlikti viena ir švytinti, kaip vaiskus oleandro žiedas, vietoj nakties tamsos vėsumos, lipte prilipusios prie manojo skruosto?

Žuvėdrų klyksmas aido nuogirdų trupiniuose — maistas gyvenimui, duoklė pulsuojančiai kraujuojančiai širdžiai.

                    Plaukai — maistas alkanam perukų darytojui. Jo rankos siurbia nukirptuose plaukuose slypinčią žmogiškojo prado galią, jis ją per poras sunkte sunkia į save. Už erdvę lengvesnė Tavo plaštaka sustojo ties neįkandamais kalnais — mano lūpomis. Jos buvo Tavo tikslas, kuris viliote viliojo Tavo karštį pilvo apačioje.

Fortepijono klavišų dūžiai, smiltelių čežėjimas tabako popieriuje.

                    Lengvai sunkūs tiršti karščiu alsuojantys dūmai, kaip rytmetinis rūkas, slinko Tavo gyvenimo keliu. Aplenkę nosį, tokią, kaip menininko nulietą, jie nusėdo sielos ežeruose. Tavo akys buvo skaistesnės už gyvenimo, to beviltiškai trokštamo amžino gyvenimo eleksyrą.

Stiprus žodžių apkabinimas, kaip kompresu suvilgoma karščiuojančiojo kakta.

                    Prisipažinsiu, niekada nesitikėjau Tavęs čia, savo gyvenime. Tu sudrumstei mane, kaip upę, kuriai apsivalyti reikia milžiniško laiko tarpo, nes tas pats vanduo, per tą pačią vietą niekada neteka dar kartą. Taip ir Tu manyje. Aš niekada nebegrįšiu. Niekada neliesiu Tavo kūno, virpančio iš pasitenkinimo. Niekada. Dabar aš Tavimi tik baisėsiuos. Tu man, kaip teršalai. Kaip miglotas, ūkana atsiduodantis šešėlis, kurio nebėra, bet kuris vis dar seka. Tu esi mano gyvenimo man skirta rykštė, kurios dūžiai sukelia tik skausmą. Oda randės, kietės. Tapsiu pasislėpusi savo kiaute. Bejausmė ir nedvasinga. Gyvenime, neapleisk mano sielos. Neapleisk to, ką paskutinį dar savy turiu.

Žmogiško prado kvapas miežio grūde ir šilko pataluose.

                    Paimk į saują sėklų šiltų ir patrink į savo delnus. Pajusi lengvą riebalingą švelnumą, salsvą kvapą, saldėsį... Tai prado kvapas. Užuosk žmogų, kurį myli. Mylėk jo kvapą. Įkniaubk savo nosį į ką tik gimusio Tavo vaiko galvytę. Toks yra gyvenimo kvapas. Vėliau mes nebematome tiesos, nebegalime gyventi be kaukių. Po mirties iš mūsų lieka tik pūvėsių krūva.

Aistrą gniaužianti buratino ranka ant Tavo lūpų, suvilgomos krauju akys stebeilijasi į sausą medžio šaką.

                  Aš Tavo drobė, Tavo pradžia. Suteiksiu Tau gyvenimą ir mirtį. Aš Tau šviesiu, kaip kelrodė žvaigždė piemenėliams. Naiviems avinėliams ir tviskančiam smėliui. Aš Tavo gyvenimo šaltinis. Trumputis bakstelėjimas, ir piršte suplūsta visas mano karštis. Kraujas nepaliauja sunktis iš manęs. Aš nebepatinku jam. Kaip ir Tau... Tu išgręžei mane, o dabar lankstaisi reveransu. Tetrūksta tik pudros ir peruko. Perukų meistras vogia sielos trupinius, kaip saulėgrąžas, skirtas balandžiams, kuriomis mes esame nerimastingam gyvenimui.

Kaltuko stuksenimas kuria naujo veido bruožus.
Kūrėjo rankos suvilgo gumbuotą odą...
Še Tau vinį į kaktą!

                    Vėjas kelia mane į rudeninę audrą. Tampu dūmais nešamu prisiminimu, kuriame esi ir Tu...