vienos dienos laiškas

Tokia saulė už lango, kad nežinau, aušta ar leidžias. O gatvėj taip lėta;  tingūs judesiai, vėluojantys rankų mostai, žingsniai namo, gal. Alsavimas į langą pavargusiai, klausiamai:  kada garų ratas stikle nustos pulsavęs. Dar ne. Laukiu.
            Už sąnkryžos, priešais paštą (girdi, priešais paštą), du dviračiai į sieną atremti, susiglaudę. Kaip gerai, pagalvojau - kažkas namo grįš dviese. Aš tau išsiunčiau, ar gavai? Trys mėnesiai; ar gavai? Laukiu.
          Žinai, aš šnekuosi su tavim. Priešais langą, kai pareidamas iš darbo matydavai mane dainuojančią lange ir parėjęs klausdavai, ar aš viena kalbu. Kiekvieną akimirką grįždamas pamatytum mane tokią pačią. Niekas nepasikeitė.  Laukiu.
            Nebeišeinu iš namų. Mano darbas, mano mylimas sodas, konditerijos krautuvė, mano kirpėja, siuvėja, rytiniai pasilabinimai - čia. Neatidarau durų, neatsiliepiu telefonu. Kaimynai lauke kažką šaukia, matydami mane prie lango. Žinai, aš garsiai viena pati juokiuos, kai matau juos ten, apačioj, ūgio su lig mano mažuoju pirštu, besiskeryčiojančius rankom; Martą iš trečio buto, kaskart užsiimančią delnu burną kai po darbo grįžta namo, ir tą, kaip tu sakydavai, ar pameni - berniuką nykštuką, žmonės kalba, kad jis - gastroliuojančio cirko artistės ir mero sūnaus.  Vis su dryžuota kepure, vis prieš mūsų langus. Kartais man atrodo, kad jis viską supranta, kad supranta mane. Laukiu.
          Kai nutirpsta kojos, aš atsistoju ant mūsų plačios palangės (būna jau sutemę), kvepalų krautuvės vitrina dega raudoniu, mažyčiai stiklo šedevrai sukasi kaip karuselės - aš šoku. Mano rankos ant tavo pečių, pirštais matau spalvą tavo marškinių; aš visad primidavau tavo kairę koją, pameni. Tu vis sakydavai, kad specialiai, kad niekas negali taip ilgai neišmokti sukeisti kojų. Net dabar po savo dešine pėda jaučiu. Aš tyčia taip, kad mūsų keliai susiglaustų. Laukiu.
          Gatvėse užsidega žibintai. Šituo laiku ypač tikiu: pamatysiu tave skersgatvy tarp laikrodžių taisyklos ir mūrinės, degtų plytų sienos, kuri rytais tvieksdavo ryškiau už pačią saulę. Tu niekad taip vėlai negrįždavai, tikiu, kad šį kartą kažkur užtrukai. Turėjai daug darbo, nespėjai; pažadu, aš nepasakysiu nė žodžio, tik pakabinsiu tavo paltą, kepurę ant briedžio ragų, kurie tau visad atrodė kvaili, nuausiu batus ir man dar nespėjus atsitiesti, pajausiu tavo rankas, uždengiančias mano ausis - užsimerkiu. Tai tyliausia tyla ir garsiausias garsas, šilčiausia šiluma ir žvarbiausias šaltis pasauly, tai laiko plyšys ir kartu rytas sunokęs vakarui; tai gimimas ir mirtis. Aušta. Laukiu.