Sizifas plaukia upe

Nors niekada tokios aušros nebuvo matę, trys draugai, trys priešai ir trys nepažįstami yrėsi valtimi prieš srovę ir nesidairė aplinkui. Kažin, ar daug kas žemėje ištvertų tai, kas persekiojo juos tris, ir vis dėlto jie vis dar niekaip nemokėjo vertinti tiesos.

    Jei pamenat, išmokome kartu su jais, kas toksai yra Dievas, kam reikia kartais bandomo išaiškinti tikėjimo. Pažinome, kodėl mums reikia laisvės, kaip nugalėt pavydą. Supratome, kaip susivokt pačiam savy ir kitame atrasti blogį.

    Tik suvokimo kartais neužtenka, kas toksai esi, kam gyveni, jei nežinai, deja, šiandien bendros tiesos – gyvename ne pavieniui, gyvename bandoj galvijų, kuri mums taip dažnai yra nesuvokiama.
Tokie kaip mes, dar nieko iki galo nepažinę, nors manantys, kad tai, ką žino, - jau yra tiesa, trys priešai, trys draugai, trys nepažįstami vis yrėsi prieš srovę medinėje valtelėje su apverstais irklais.


- Antuanai!
- Umhu…
- Antuanai, ar pastebėjai?
- Umhu...
- Kodėl tu vis taip atsakai?
- Uoj.... – atsiduso tas.
- Kas darosi, ko dūsauji?
- Ech...
- Nustok, sakau. Geriau kalbėk.
- Sunku man! – užriko tas. – Juk iriamės prieš srovę.
- Ir man sunku. Bet noriu pakalbėti.
- Ar esi girdėjęs apie Sizifą?
- Ne.
- Tai yra mitas apie...
- Apie Sizifą! Taip, žinau, - atsakė Judas, pertraukdamas Antuaną.
- Juk sakei, kad nežinai.
- Ir nežinau, tik pakartojau, ką prieš tai sakei.
- Tai nekartok. Klausyk.
- Klausau, kad tu nepasakoji, tik dūsauji.
- Aš stengiuosi, o tu vis pertrauki.
- Antuanai, mes stovim vietoje.
- Tai irkis stipriau.
- O ar nebūtų patogiau, jei plačią irklo dalį leistumėm į vandenį?
- Būtų.
- Tai leidžiame.
- Nedrįsk! – užriko Antuanas. Judas net krūptelėjo. Kažkoks šaltys jam perbėgo per nugarą. Nepatogumas užgulė mintis. Ir vis toliau smailiu irklo galu brūkšniavo per vandens paviršių.


    Saulė jau lindo iš už žemų debesų. Ryto vėsa su šiurpuliukais vaikščiojo po besiiriančių kūnus ir vis nupurtydavo. Valties priekyje sėdėjo Antuanas. Jis vis kramtė apatinę lūpą, suraukęs antakius stebeilijo į priekį, atrodė, laukė saulės, jos pirmos kaitros. Šalti prakaitai sukosi apie smilkinius, o rankos mostagavo irklą.


- Judai, ar nori, papasakosiu tau apie Sizifą?
- Ne.
- Ar tau nesunku irtis?
- Sunku.
- Ar nori, kad papasakočiau tau tą mitą?
- Kurį?
- Apie Sizifą.
- Ne.
- Jau daug nusiyrėm.
- Jau nemažai.
- O kiek mes laiko iriamės.
- Kad nežinau, aš laiko neskaičiuoju. Atrodo, bergždžias darbas, kai iriamės prieš srovę. Jei tik pažiūri laikrodin, kaipmat srovė tave vėl nubloškia atgal.
- Bet ar žinai daugmaž?
- Ne, nežinau. Neklausinėk. Juk sako, kad žmogus tuo pat metu tegali vieną darbą dirbti. Todėl irkluok.
- O mes juk žmonės, po galų galais. Mes žmonės. Mes darbus dirbam.
- Mes žmonės, Antuanai. Irkis.


    Antuanas dar įnirtingiau pradėjo braižyt vandenį smailiu galu. Tik nelabai tatai padėjo. Už jo, antras, valtyje sėdėjo Judas. Anei jis žmogus, anei dievas, anei prakeiktasis. Yrėsi be didesnių pastangų. Veidas buvo akmeninis, akys suspirgusios, apkepusios geltonai. Jis šitiek kartų bandė tapti žmogumi, kad net tuo įtikėjo. Kartojo Antuanui, kad toksai yra, o dūšia rėkė, kad sau patsai meluoja, kad reikia dar ieškoti. Na, bent dėl vieno jis galėjo būt ramus: žemėje jau buvo jis suradęs dvasią savo kūnui. Bet ar to užtenka, norint būti žmogumi?


- Antuanai, kur mes iriamės, kur plaukiam?
- Į saulę.
- Kas ten laukia?
- Saulė laukia, saulė.
- Mūsų laukia?
- Mūsų. Laukia mūsų.
- Bet šitiek laiko iriamės, o jos vis nepasiekiame.
- Tai ką, kad nepasiekiame?
- Tai tą, kad jei taip irsimės ilgai, ji gali nesulaukti.
- Sulauks.
- Iš kur žinai?
- Žinau.
- Tiesa, taip kaip ir viską visados.
- Ne viską.
- O ko tu nežinai?
- Kaip tau papasakot apie Sizifą.
- Tai pasakok.
- Kaip tau pasakoti?!
- Žodžiais, žodžiais!
- Nerėk, kvaily! Nejau nesupranti, kad šitaip turimas jėgas eikvoji?
- Kokias jėgas? Juk iriamės vis viena neteisingai.
- Kas tau sakė, kad šitai neteisinga?
- Aš neturiu jėgų kalbėti.
- O ar turi jų paklausyti?
- Ne.
- Ir vėl ne... Tai kaip man tau papasakoti?
- Nepasakok.
- Neaiškink, kad turiu nepasakoti!
- Tylėk!
- Žibonai! –užriko Antuanas sėdinčiam gale bepročiui. – Pasakyk tam kvailiui, kad gyvenimas yra kaip serialas.
- O kas tas serialas? Serialas! Serialas! Gyvenimas – tai serialas! – rėkė beprotis ir mostagavo virš galvos irklu.
- Kaip tai kas, kaip tai kas?
- Nelįsk prie jo! – užriko Judas Antuanui. – Nejau dar nežinai, kad jis kvailys?
- Tai tu kvailys! – atkirto Antuanas.
- Anoks, anoks kvailys!
- Žibonai!
- Aš, aš Žibonas! Kur serialas?
- Koks dar serialas?
- Gyvenimo, gyvenimo!
- Serialas ne gyvenimo, tai pats gyvenimas!
- Nėra, nėra gyvenimo!
- Taip kažkada sakei ir apie žmones.


      Valties gale sėdėjo Žibonas. Jau šitiek laiko jis buvo tų dviejų trečiasis. Kaip penkta koja, be kurios pusiausvyros neišlaikytų kūnas. Visad gale, visad nervingas, visad minčių vaisingas. Dažnai atrodydavo, kad vien tik jis juos laiko dar gyvais, svarbiais šioj žemėj, tik niekad neišgirdo to žodžiu. O gal taip ir geriau, juk kvailas, mūsų akimis, ir neturėtų susiprast, ką kur daryti. Bet Žibonui ne mintys buvo svarbios. Jos padrikos galvoj vis lakstė, siūbuodamos jo kūną į visas puses. Svarbiausia buvo tai, kad į pasaulį jis žiūrėjo kaip žiūri vaikas. Viskas buvo tikra, viskas buvo gryna. Tik niekas to nevertino, nevertina ir šiandien. Nes tikrą žmogų, tokį kaip Žibonas, uždaro į kambarį ir jam kartoja – tu beprotis. Šitie gi du jį pasodino valties pabaigoj, kad valtį jų valdytų. Ir kyla klausimas, kuris yra didesnis beprotis, ar tas kuris beprasmiškai vedžioja ratais, ar tas, kuris juo seka?


- Žibonai, ar tu tikrai manai, kad pasaulio nebėra? – paklausė Antuanas. Žibonas nieko neatsakė. Antuanas atsisuko, pamatė jį parimusį ant vairalazdės ir meigantį.
- Tyliau, Antuanai, - burbtelėjo Judas. – Jis miega, nežadinkim, tiesiog irkluokim.
- Gerai, irkluokim.
- Antuanai, - sušnabždėjo Judas. – Antuanai.
- Ką?
- Papasakok man apie Sizifą.
- Nebenoriu.
- Kodėl?
- Kad bergždžias darbas būtų.
- Iš kur bergždžias?
- Nespėčiau jau vis tiek papasakot.
- Kodėl nespėtum?
- Tik pasižiūrėk, kaip iki saulės jau nebe toli.
- Tikrai, tikrai, kaip netoli! – užsižiūrėjo Judas saulėn. – Bet kaip bus su Dievu?
- Su iš didžiosios ar mažosios raidės?
- Nėr skirtumo. Su Dievu.
- O kas su juo?
- Ar neprieštarausim jam, jei šitaip saulę garbinsim?
- Juk mitas tai.
- Kas mitas.
- Viskas mitas: Saulė mitas, Dievas mitas. Aš ir tu – taip pat.
- O kaip Žibonas?
- O kas su juo?
- Ar jis ne mitas?
- Ne, jis valtį juk vairuoja, jo mintys grynos. Kaip gali būti mitas?
- Nesuprantu.
- Ir neprašau. Tiesiog irkluok.
- Ar galima irkluoti jau plačiu galu?
- Nedrįsk! – užriko Antuanas. Žibonas nubudo ir vėl pradėjo mostaguoti irklu virš galvos.
- Nėra Mito, nėra pasaulio ir žmogaus! – suriko Žibonas.
- O! – tarstelėjo Antuanas. – Pasaulis atsibudo.


    Iki tol, kol saulė buvo vos tik tai pakilusi virš vandens, trys draugais, trys priešai, trys nepažįstami irklavo įnirtingai. Tirpo rankos, braškėjo sąnariai. Aplinkui taškėsi vanduo. Žibonas sukinėjo vairą. Valtis blaškės, kaukšėjo atsimušusi į akmenis. Ir toks irklavimas užtruko gerą laiko atkarpą, kol saulė nepakilo virš pirmųjų debesų.


- Antuanai, saulė kyla!
- Kyla, kyla! – rėkė mastaguodamas plonu galu per vandenį tasai. – Irkluok, irkluok!
- Irkluoju po galų galais! Jau rankų tuoj neteksiu.
- Cha Cha Cha! Berankis! Cha! – rėkė Žibonas.
- Tylėk, beproti nelaimingas!
- AAAAAA!!! – klykė Žibonas. – Laaaimė!! Aš laimingas! – ir suko vairą, kur pakliuvo.
- Ar tu matai, matai, ką daro jis!? – rėkė Judas, bet Antuanas nekreipė nė trupučio dėmesio, tik yrėsi, yrėsi iki skausmo. – Ar nematai, kur plaukiam?
- Saulė! Iriamės greičiau, ji tuoj pakils! – ir su tais žodžiais saulė jau pakibo viršum debesų.
- Neee!! – rėkė Antuanas. – Nejau ir vėl?!
- Ir vėl, žmogau, ir vėl.
- Ne jokie mes ne žmonės, kol saulės nepasiekiam, - dejavo Antuanas.
- O ar saulė tai parodo, kad tu žmogus?
- Ne, parodo tai, kaip jos sieki.
- Žmogus pasiekia tai, ko trokšta?
- Taip.
- Vien sielos neužtenka, norint būti žmogumi.
- Deja, deja.
- Apgręžkim valtį.
- Apgręžkim.
- Sumerkite irklus į vandenį plačiu galu, - visi sumerkė. – Irkluokime visu greičiu palei srovę. Turime sugrįžti iki ryto vėl į ten, nuo kur pradėsime kelionę į saulę iš naujo.


    Visi sutartinai pradėjo irkluoti. Veiduose matėsi rūškanos viltys rytoj pasiekti saulę.

- Antuanai, papasakok apie Sizifą.
- Tai bergždžias darbas. Jisai kvailys, nes ritino beprasmiškai sunkiausią akmenį į kalną, nuo kurio ir vėl jis nuriedėdavo. Jis ne žmogus.
- O mes?

Tikriausiai žmogumi netapsi tol, kol nesuprasi savyje esant beprasmybės.