Šauksmas

1. Prisikėlimas

Atsiriekę po duonos riekę
moterys bunda. Nepriklausomybė aušta...
Moterys medaus prisisunkusios,
nešasi po didžiulį džiaugsmą.

Moterys krypčioja kaip žąsys,
iš sapnų pašokusios,
skraido apatinukai, čeža suknios,
skleidžias rankos kaip vyšnių šakos,
įvairiausios mintys blaškosi.

Liula krūtys prisisunkusios džiaugsmo,
neužmirštuolėmis žydinčios,
saulės kibirkštimis žaižaruojančios,
į mano tuščius kambarius įpuolusios.

2. Užuomina

Traukinys pralėkė pro šalį -
nusinešė krūmų paukštį - mane.
Ritasi dūmų kamuoliai žeme.
- Pro šalį, pro šalį, -
lekia, klykia pakelės žalios.

Lėkti, skristi,
niekada neprarasti vilties,
niekur, niekada nesikišti.
O tu, nuoga po mano sapnus vaikščioji -
valgai, geri, nesigėdini.

Išeina iš namų žmogus linksmas,
o liūdnas į vakarą grįžta.
Po gluosniais išrasojusi saulė šypsos,
geria šilumą į vandenį įbridęs žirgas.

3. Ateities ilgesys

Į galvą lenda mintys juodos -
dešimt metų jau rašau...
Nesugelki, neišjuoki,
tavęs labai prašau

Apie gūbrį gandrai suka ratą -
ne iš laimės, nevilties...
Į šlabdribą rankas ištiesk,
paglostyk mano veidą, lietų retą...

Sulaukę įkvėpimo,
krepšius, eiles, kasas mes pinam...
Pavasariais visi mes savanoriai -
gandų nesivaikau, šlovės nenoriu...

Linguoju į tavo tėvo kluoną,
pasiilgęs meilės, duonos.
Stverkiu grėblį, kirvį į rankas -
malkų, šieno, dobilų pakaks.

4. Neaiškumai

Laiškanešys neša gatvėmis
mėlyną kupetą tavo laiškų.
Šviečia pakelės akmenys,
tarsi vaikai, bekepurių laukų.

Čiauškėjai, kaip kino juoston
įrašyta lakštingala.
Vėjai sklaidė virš žemės tavo juoką,
kurio jau šiąnakt stinga.

Ištirpo beržai, klevai mėnesienoj,
nužydėjo naktys ilgos, blyškios.
Paveikslais nukabinėtos sienos, -
krykščia mėlynos kryžkelės.

Mūsų keliai, kaip tėvų ūsai užsiraitys,
įminę gyvenimo lygtį...
Snaudžia Praeitis, Ateitis,
panorę mūsu atmintyse išlikti.