Nuginkluotas

Apnuogintu kalaviju lig skausmo rėžės žodis,
Paskutiniu atodūsiu palikes virpant lūpas
Ir feniksu iš pelenų patvino kvapas rožės,
Ant kurios žiedlapių rasa nerūpestingai supos.

Koks nuostabus pasaulis esantis sapnuos!
– Mįslingai balsas Baltijos bangom vis tolo.
Tamsumas sklaidydamas dangaus skliautuos,
Paveikslas įstabiausias nedrąsiai priešais stojo.

Šarvai – vijoklių pinklėm apraizgyti krito,
Paliete žemę dužo į tūkstančius žvaigždžių...
Surakinęs sąmonę šiurpuliais kūnu pasklido
Ir vėrė kiaurai žvilgsnis draskydamas į skutelius.

Pavogtu bučiniu nuodai sielos gelmėn šaknijos
Tarsi vergą vertė klupt ant kelių – nusilenkt...
Grožiu nežemiškos didybės spindesiu dalijos,
Ir nuginklavusi išnyko svajų bedugnėje tą nakt...