Rudeninė tragedija

Įsiklausiau į skambančią tylą...
Į lietaus lašą... Lapų ošimą...
Šviesos spindulėlio giesmė nurimo.
Jau debesų pataluos jis užmigo.

Vėjo gūsis mano sielą pagavo
Ir graudulinga dejone savo
Man prabilo rudenio balsu -
Liūdesio kupinu, skaudžiu:

„Štai jau metas, rudens vaike, kisti,
Kaip lapeliai rudeniniai kristi.
Tik ryškiausiom spalvom padabinti
Tie mažyliai nebijo mirti.

Te dangus ašaroja kiek gali,
Kai jis šilto prieglobsčio gedi.
Tegul jis iš širdies gelmių rauda,
Kai nuliūdusią dvasią skauda... „

Štai vėjo kalba graudulinga nutilo...
... Mano siela ilgis spindulėlio tyro...
Ir taip gaila lapelių, kurie padabinti,
Kaip svajonės mano - pasitinka mirtį...