Be namų (II)

Tikiu, kad teko kada nors užuost laukinės laisvės kvapą.

Jis šiek tiek salsvokas, panašus į rudeninio miško aromatą
                                          arba
Per daug gaivus – toks pat, kaip po perkūnijos prilijęs sodas.
Ir dar: va šitaip kvepia pirmučiausioji pavasario diena.

Gal teko kada nors pajaust laukinės laisvės skonį?
Tikrai ne į tabako ar kitos žolės svaigumą panašus.

Kaip besišypsantis drugelis - lengvas ir lakus.
Ir toks, kaip po liūties užgimęs siauras upeliukas be krantų –
                                                        vingiuojantis kur jam patinka.

Žinau, kad buvo kažkada aplankęs ir laukinės laisvės džiaugsmas.
Tada išnyksta sąmonėj statytos sienos ir galimybė elgtis santūriai.

Jis panašus į kūdikį, išmokusį be tėčio rankos drąsiai žengti.
Kaip nevalingai iš krūtinės besiveržianti daina,
Kai užkopi ant kalno ir žiūri į jo papėdėse rupšnojančias avis. 

Laukinė laisvė nepažįsta aukso luitų ar valdžios troškimo.
Ir nekankina jos pavydas, neriša juodi – jokie saitai.
Ji nekelia tikslų išpuošt namus – ji jų tiesiog neturi...

Užgnybia retkarčiais laukinis maudulys sparnus. Bet tik trumpam.
Žiūrėk, – jau sutemos. Kai atsimerksi – vėl bus laisvės rytas.