Man nematomos rankos
skalauja kasas
fone – miestovaizdis, o
salsvai lipnus vanduo
apie odą neigia dulkes
ir tai, kad esi
įspraustas į skaičių pasaulio
peripetijas spektrą
pulsuojančias medijas
nejaukiai papurtęs
dar tokią nuogą
mane išmeta miestovaizdis
išsiliejusių kontūrų
krentantį vaisių, obuolį,
kurį dar viršdebesiais besiritantį
bandė kažkas fokusuoti
Viešpatie, ir tada
ėmiau kontūruoti
inspiruota įkvėpimo
atsidūrus už borto
šimtmečius anksčiau už
aušrą ir gerokai per
anksti, nes
dar reikėjo paaugti.