merlejus IIIdalis

x
    
     Felicijaus sesuo gyveno nei toli, nei arti - maždaug už poros dienų kelio į pietryčius link Podolės.
     Dvi dienas dardėję duobėtais krašto keliais, vakarop ponios Vežė ratai pagaliau įsuko į taką, kuris nusitiesė į nedidelę gyvenvietę. Ten keliautojai tikėjosi apsistoti nakvynei, tačiau, dar neprivažiavę kaimo, jie išvydo priešpriešiais atžingsniuojančius valstiečius. Šie jau iš tolo ėmė jiems šaukti ir raginti suktis atgal.
     Visi tie žmonės kažkur traukė pilnais mantos bei vaikų vežimais ir šūkčiodami varėsi keliuku gyvulius. Ant vienos moters rankų verkė kūdikis, kažkam po kojomis painiojosi zujantys palaidi šunys, ant žemės byrėjo šienas, mekeno jėga tempiamas ožiukas ir mediniame narve kriuksėjo į krūvą sugrūsti paršai.  
     Prastuomenėje tvyrojo tokia sumaištis, kad nė vienas valstietis sutrikusiems keliautojams negalėjo tiksliai paaiškinti, nuo ko jie visi bėgo, ar vyko koks nors karas ir kaip toli jis vyko. Valstiečiai buvo įsitikinę, kad kažkokia kariuomenė tikrai trauks pro jų kaimą, o tai jiems - beginkliams gyventojams - rodėsi baisiau už marą. Ir jei vienos šeimos ėjo slėptis į miškus, tai kitos dabar skubėjo išvykti iš šių vietovių kuo toliau.
     Dvynės atidžiai klausėsi kalbų ir, nors nesuprato nė vieno žodžio, nujautė, kad buvo šnekama apie kažką baisaus.
     - Mums reikia sukti į šoną... - pasakė ponia vežikams. - Darysim lanką.
     Tačiau šie jos palydovai kaip susitarę papurtė galvas. Jie panoro grįžti atgal.
     Susiginčijusi su savo vežikais, našlė numojo ranka, prišoko prie valstiečių ir, dėliodama žodžius svetima kalba, pradėjo jų klausinėti aplinkkelio. Tačiau žmonės dėl šios prašalietės nė nemanė gaišti laiko, ir pagaliau tik už pasiūlytą menką pinigėlį vienas apskuręs barzdočius stabtelėjo ir paaiškino, kad keliautoja, nuvykusi į kaimą, turėtų pasukti į mišką. Už jo ten bet kas parodytų tolimesnę kryptį per pievas, o kurio nors vienkiemio šeimininkas net ir suteiktų nakvynę.
     Netikėtai, vos neišversdami ponios Vežė iš kojų, pro pat sijoną pralėkė susiuosčiusių šunų gauja. Išgąsdinta našlė tik spėjo pamatyti tame pulke įsimaišiusios savo kalytės Abės uodegą ir jos tolyn skuodžiančias pėdas.  
    - Mama! Mama! - išgirdo motina dukterų šauksmus. - Mūsų tarnai!
     Moteris atsisuko į kitą pusę ir apstulbo - dabar pro pat jos nosį prariedėjo valstiečių dvikinkė, kurios gale sėdėję abu jos vežikai pamojo ranka:
     - Ponia, pasivykit mus, negaiškit! Kelio pirmyn nėra!
     - Mama, - šūktelėjo Olivija. - Ką mes darysim?!
     Susijaudinusi našlė nubėgo prie savo ratų, kuriuose buvo sukrautas visas jos užgyventas turtas. Nors be palydos su tokia manta keliauti buvo nesaugu, ji skubiai įsiropštė į vežimą ir ryžtingai pagriebė vadeles:
     - Gyvatės! Bjaurybės! - išrėkė įniršusi moteris. - Mes neprapulsim! Judam į priekį!
     Ir iš tiesų, kaip ir buvo tasai valstietis nusakęs, įveikus nemažą kelio atkarpą, už kalvos išniro keletas laukuose išsibarsčiusių trobesių, o vėliau, apsuptas vakarėjančio miško, pasimatė ir visas kaimelis.
     Pagrindinėje kryžkelėje vežimas sustojo ir iš karto jį apgaubė nejauki tyla. Atvykėlės smalsiai apsidairė ir įsiklausė.
     Visoje erdvėje nesigirdėjo nei paukščių čiulbėjimo, nei šuns lojimo, nei jokio kito garso, kuris bylotų apie kokią nors gyvybę. Net ir tos šiaudiniais stogais apsidengusios trobelės, spoksančios savo juodais langeliais į geležinių ratų vėžėmis išraižytą duobėtą kelią, išrodė nykiai apmirusios.
     Staiga moterys iš tolo išvydo gatvele atitipenantį savo šunį.
     - Abe! - apsidžiaugė ponia ir išlipo iš vežimo pasitikti savo suglumusią augintinę. - Čia tu, mano meilute... Ir kur gi tu buvai pradingusi?..
    Pabrukusi uodegą ir nuleidusi ausis, kalytė prisiartino ir gailiai suinkštė. Ji įsmeigė savo prasikaltusias akis į šeimininkę ir taip meiliai pradėjo atgailauti, kad dvynėms tapo net miela žiūrėti. Tačiau netikėtai šuo sustingo ir pastatė ausis.     
     - Cit... - sudraudė ponia keturkojį, tačiau šis vis tiek garsiai sulojo.

      Iš rytų pusės atskriejo silpnas nenutrūkstamas dundesys. Tas garsas panešėjo į griaustinį, bet vakarėjantis dangus virš miškų buvo giedras kaip krištolas.
    Lilė ir Olivija susižvalgė:
     - Tik lietaus mums ir trūksta...
    - Važiuosim pro mišką, - skubiai tarstelėjo motina. - Turim skubėti.
    Vežimas nedelsdamas įsuko į lapotą girią, kur tris keliautojas pasitiko baugi prietema.
    - Mama, mes neturim ugnies ir net nežinom, kur veda šis kelias, - sunerimo Lilė.
    - Jei yra kelias, jis vis tiek kažkur veda, - abejingai atsakė jai sesė.
    - Jis gerai išvažinėtas, - pastebėjo ponia, išsklaidydama dukters dvejones. - Ir turėtų atvesti į pievas.
     Tačiau nudardėjusios pora mylių mišku, moterys šiek tiek pasijuto nejaukiai. Seni medžiai joms pasirodė pernelyg šakoti ir tankūs, o kelias - pernelyg siauras ir ilgas. O kai dangaus mėlyje įsižiebė pirmosios žvaigždės, keliauti tapo dar nejaukiau. Virš galvų ėmė klaikiai išsikišti ilgapirščių eglių ir susivėlusių pušų vainikai, o priešaky pasitinkantys krūmai ėmė išrodyti lyg tykantys užpulti stambūs padarai.
     Ir nors priartėjusios prie tų tupinčių siaubūnų keliautojos galėjo atpažinti ryškėjančias smulkias šakeles, vis tiek kraujas gyslose net stingo iš nerimo. Tačiau pačią didžiausią baimę sparčiai temstančioje girioje kėlė gūdi tyla, kurią taip įžūliai trikdė nuolatinis ratų dundėjimas ir girgždantis vežimo traškesys.       
    - Jei pradės kaukti vilkai... - baimingai sušnibždėjo Lilė.
     - Tai įlipsi į medį be šakų, - mėgino pajuokauti Olivija, tačiau drebantis balsas išdavė ir jos pačios baimę.
     Po valandėlės už stūksančių kamienų įsivyravo grėsminga juoduma ir tik vienintelis virš miško sklendžiantis mėnuliukas lyg gaivi viltis suteikė naktinėtojoms drąsos ir blyškiai nušvietė vėžes pirmyn.
    Pagaliau po gero kelio gabalo giria išretėjo ir vežimas netikėtai išnėrė į atvirą erdvę. Atsidūrusi ant aukšto, krūmynais apaugusio šlaito, ponia Vežė pagaliau sustabdė arklius.
     Prieš jos akis kaip ant delno atsivėrė visas lygumų vaizdas.
    Abė, kuri net neamteldama visą kelią risnojo šalia, dabar ėmė nerimti ir inkšti, lyg prašytųsi grįžti atgal.
     - Ar ten matosi kokia upė? - paklausė sėdinti vežimo gale Olivija. - Arkliukai tikrai norės gerti. Ką ten matot?
    - Laužai, - atsakė sesei pasistiebusi Lilė. - Pagaliau! Ir kiek jų daug!
     Staiga ji, išvydusi mamos veidą, pakartojo jau tyliau:
    - Ir kiek jų daug...
     Ponia be žado spoksojo priešais save stiklinėmis akimis.       
     Dvynės iš karto suvokė, kad kažkas čia buvo ne taip ir abi iššoko iš vežimo.
     Juodame danguje mirgėjo ryškios baltos žvaigždės, kurios plačiame horizonte susisiekė su slėnyje išsibarsčiusiais raudonais liepsnojančiais žiburėliais. Kelias, kuriuo moterys atvyko, driekėsi nuo kalno žemyn ir tiesėsi į klonį, kurio tolumoje matėsi daugybės laužų apšvieti vežimai, palapinės, žirgai ir mažyčiai žmonių siluetai. O kairėje lygumos pusėje lyg taškeliai miniatiūrinės deglų švieselės lydėjo be atvangos šliaužiančią ir banguojančią gyvatę - kolonų virtinę, kuri čia pat, slėnyje, iro ir sklaidėsi į visas puses.    
     - Gal tai šios šalies kariuomenė?.. - nedrąsiai paklausė Lilė. prieidama prie arklių.
     - Tas pat velnias, ar šios, ar kitos, - virpančiu balsu atsakė susierzinusi motina. - Olivija, padėk apsukti vežimą, kol jie mūsų nepamatė.
    - Kodėl vis Olivija? - pasipiktino Lilė. - O aš jau negaliu?
     - Todėl, kad aš vyresnė, - pasišaipė sesė, bet nuo griežto motinos žvilgsnio tuoj užtilo.
    - Kad daugiau taip kalbant su seserimi negirdėčiau!
     - Gerai, jau, gerai, atjaunėjau, - prieidama prie arklių nepatenkinta burbtelėjo dukra. - Bet ar mums būtinai reikia grįžti? Juk galim pasislėpti ir kur nors čia...
     Kelias, kuriuo moterys ruošėsi sukti atgal, dabar panešėjo į paslaptingą olos tunelį.       
     - Ir, be to, mes pervargusios... - tęsė Olivija. - Nors aš ir atjaunėjau, Lilė tai paseno...
     - Mama, žiūrėkit, - sunerimusiu balsu šūktelėjo motinai kita dukra ir parodė pirštu į slėnį, kuriuo link miško pamažu artinosi išsibarstę liepsnelių taškeliai.
     Prisimerkusios atvykėlės atidžiai įsižiūrėjo į tolimus deglus ir nustėro: per plačią tamsią lygumą neabejotinai šuoliavo nemažas ginkluotų raitelių būrys.
    - Dar turi ką paklausti? - drebėdama atsisuko ponia į Oliviją. - Ar turi? Gal nori nusipinti vainiką ir juos pasitikti?
     - Atsiprašau, mama, - sumurmėjo dukra. - Viskas bus gerai, mes pasislėpsim...
     Našlė virpančiomis rankomis jau graibė vadžias, kai staiga, kaip paprašyta, ant besiartinančių liepsnelių piktai sulojo kalytė Abė.
     To išsigandusiai moteriai jau buvo per daug.
     - Ak, tu, šunsnuki! - turbūt pirmą kartą gyvenime ponia riebiai nusikeikė ir smarkiai timptelėjo vadžias. - Judėk!
     Nebegalvodama apie pavojingą nakties mišką, kaip išprotėjusi našlė nuginė arklius keliu atgal ir, vos tik akys geriau apsiprato su tamsa, sustabdė vežimą prie pirmų pasitaikiusių krūmokšnių.
     Gabenamą turtą reikėjo kuo greičiau paslėpti ir pridengti šakomis, tad iš baimės drebančiomis rankomis moterys kaip įmanydamos stūmė vežimą kuo toliau nuo tako, kuo giliau į krūmus. Bet kaip tyčia dabar viskas strigo: išsikišę rakandai vis kabinosi už ne vietoje augusių šakų, o ratai vis kliuvo už nežinia iš kur pridygusių kupstų. Tempiami už pavadžių pervargę arkliukai sunkiai judėjo į priekį ir seserys net sukaitusios taisė ir stūmė, vėl stūmė ir vėl taisė.
    - Pirmyn, pirmyn, mažučiai, - ragino šeimininkė keturkojus žengti dar nors žingsnį.
     - O kas ten dabar... per garsai? - staiga sustingusi, paklausė Olivija.
    Iš kaimelio pusės keliuku ataidėjo jau girdėtas tą vakarą griaustinio dundesys.
     - Mes apsuptos... - beveik be balso sušnabždėjo ponia.
     Ji galėjo to ir nesakyti - tolumoje pro medžius jau blykčiojo pavieniai deglų žiburiai.
     Bėglėms tapo aišku, kad jos nespės tinkamai paslėpti savo kelionės mantos, tad, viską metusios, puolė slėptis pačios.
     Užkopusios gana stačiu šlaitu ant kalno, moterys užlindo už storo, krūmais apaugusio medžio ir visos trys apsikabinusios savo šunį, sužiuro į kelią.
     Netrukus ten, žemumoje, pasirodė daugybė liepsnojančiais deglais nešinų ginkluotų raitelių ir po akimirkos kitos garsiai bildėdami jie užpildė pakalnę per visą ilgį. Vežimo kampas išties styrojo atsikišęs kiek per arti tako, tačiau, nors pro šalį prajojo net kelios kareivių kolonos, jos, besislepiančių bėglių nuostabai, šio visiškai nepastebėjo!
     Kai pagaliau kanopų dunksėjimas ir deglų liepsnelės nutolo, miegantys medžiai vėl apsiklojo tyla ir tamsa.
     - Kokie jie baisūs, - sušnibždėjo Lilė. - Gauruoti ir juodi... Tikrai ne savi...
     - Mūsų arkliukai - šaunuoliai... - suaimanavo ponia Vežė, vis dar nepaleisdama iš glėbio besimuistančios kalės. - Tyliai išstovėjo... Ir tu, Abe, šaunuolė...
     Olivija, žvelgdama į tamsoje boluojantį mamos veidą, nekantriai sumurmėjo:
     - Ir mes šaunuolės, mama. Gal jau leidžiamės?..
     Moterys jau buvo belipančios žemyn, kai vėl išgirdo tolimą triukšmą ir stabtelėjo.
     Dabar bildesys atskriejo jau iš slėnio pusės.
     - Abe, Abe, Abe! - ėmė šaukti visos trys bėglės pirma jų nulėkusį šunį. - Grįžk!
     Vos tik jos spėjo vėl pasislėpti, iš už posūkio išniro sparčiai šuoliuojantys raiteliai ir juoduojančią girią plačiai nutvieskė ryški deglų šviesa. Kaip ir reikėjo to tikėtis, kariai kaipmat aptiko tiesiog jų laukiantį vežimą ir, vado įsakymu iššokę iš balnų, vyrai šūkaudami apipuolė radinį.
     Kad ir kaip vargšeliai arkliukai blaškėsi ir žvengė - net išsigandusi giria virpėjo, - tačiau, apsupti triukšmaujančių ir nepažįstamų dvikojų, išsilaisvinti iš pakinktų nepajėgė - tegalėjo tik trypčioti vietoje, vartyti akis ir siautulingai kinkuoti karčiais.
     Pasislėpusių moterų siaubui, daugelis kareivių ėmė dairytis ir į girios gilumą.
     Ponia Vežė dar stipriau prispaudė prie savęs nerimstančią inkščiančią kalytę, kuri, nors ir nieko nematydama, dabar taip įnirtingai stengėsi ištraukti savo suspaustus nasrus iš Lilės delnų.
    - Bėgam, - sušnibždėjo Olivija. - Bėgam...
     - Geriau padėk išlaikyti Abę! - tyliai atsakė motina. - Jei ji sulos, mums galas!
     Staiga, kaip tyčia, išsukęs snukį iš Lilės rankų, šuo išsiveržė iš šeimininkės glėbio, ir, prišokęs prie šlaito krašto, pradėjo skalyti visa gerkle kiek tik tilpo.
     - Pulti! - įsakė apstulbusi našlė, tačiau gyvūnas jos nepaklausė ir nepuolė žemyn.
     Šokti į priekį Abė akivaizdžiai bijojo - įsispyrusi priekinėmis kojomis į žemę ir iššiepusi visas savo iltis, ji toliau piktai ir kurtinančiai lojo.
     - Susitiksime pas dėdę! - šūktelėjo Olivija ir neatsisukdama metėsi į girios tamsą.
     Ponia dar spėjo pačiupti už rankos kitą siaubo apimtą dukrą.   
     - Palauk, pasiimk, paslėpk...
     Lilė tamsoje pajuto, kaip mama jai į rankas įbruko kažką sunkaus - tai buvo tasai paslaptingasis ryšulys iš rūsio, - ir nežinia, ar ji pati metėsi į šalį, ar buvo pastumta bėgti, tačiau akimirksniu pasileido nardyti tarp stačių kamienų kiek tik panešė kojos.
     - Olivija, kur tu?! - šūktelėjo ji, dairydamasi sesers, tačiau vietoj atsakymo išgirdo tik po savo kojomis lūžtančių šakelių traškėjimą.
    Tuo tarpu ponia Vežė pagriebė šėlstantį šunį už antkaklio ir persižegnojusi pažvelgė žemyn nuo kalvos, į kurią aukštyn lyg skruzdės karštligiškai ropojo kareiviai.
     Svetimiems priartėjus, Abė visiškai pasiuto ir šeimininkė jos nebeišlaikė.
     Bėgdama mišku Lilė tik išgirdo motinos klyksmą ir tuo pat metu, už kažin ko užkliuvusi, spygtelėjusi įsidrėbė į spyglius. Suvokusi, kad kelią jai užtvėrė nuvirtusi pušis, panelė įsmuko po šakomis ir prigludo prie samanų.
     Kareivių šūksniai pagarsėjo ir pakrypo į šią miško pusę, tad apmirusi iš baimės bėglė atsargiai pakėlė galvą pasižiūrėti. Išvydusi tarp medžių šmėžuojančius deglų žiburėlius, ji nustėro: šie artinosi tiesiai į ją! Negana to, visai netoli savęs mergina išgirdo gailų sužeistos Abės inkštimą ir suvokė, kad ta prakeikta kalė ne tik atsekė jos pėdomis, bet dar ir iš paskos atsivedė persekiotojus!
     Galvoti nebuvo kada. Lilė išsmuko iš taip menkai ją dengusios slėptuvės ir nusėlino palei tįsantį ilgą kamieną į miško gelmę. Tačiau kažkas iš kareivių, išgirdęs atsitiktinį trakštelėjimą, pastebėjo tamsoje bepradingstančią juodą būtybę ir visa nakties giria kaipmat sustaugė ne savu balsu.
     Panelė išgirdo, kaip tie žmonės lyg viesulai nuskriejo ją vytis ir pasileido bėgti tekinomis. Įveikusi ilgą kelią palei kamieną, ji pasiekė išvirtusias tos milžiniškos pušies šaknis ir pamanė už jų pasislėpsianti, tačiau ir kitoje medžio pusėje jau irgi dunksėjo žingsniai... Bėglė pasuko bėgti kur akys mato ir tą akimirką, deja, per vėlai, ji su siaubu suvokė, kad žemė po kojomis tiesiog ėmė ir pradingo!
     Už tų šaknų žiojėjo status kalno šlaitas, kurio apačioje tekėjo siauras, blykčiojantis mėnesienoje sraunus upelis.
     Lilė nusivertė kūlvirsčia žemyn, ryšulys išslydo iš rankų ir ji pati, vos spėjusi prisidengti galvą, įsivertė į tame šlaite augusius krūmus. Siaubo genama ji pamėgino toliau gelbėtis, ir, dar neišsikapanojusi iš kibių šakų, pakėlė akis aukštyn...  
     Kalno viršuje juodas miškas nušvito deglų švieselėmis, ir įtempti persekiotojų lankai beveik nesitaikę tučtuojau pasiuntė savo strėles į traškantį krūmą. Mergina kaip tik tuo metu suspėjo iškristi iš savo slėptuvės dar žemiau - į upelį, tačiau... vandens ji nepasiekė - kažkas skaudžiai truktelėjo ir užsmaugė jos kaklą!
     Nebegalėdama įkvėpti, bėglė pakibo ore, pasikorusi ant savo pačios juodo apsiausto.
     Panelė greit stvėrėsi už savo apykaklės, tačiau išplėšti stipriai prisiūtos sagelės nepajėgė... Tuomet ji karštligiškai įsikibo į šlaitą - bet ir tai nepadėjo - liaunutės šakelės nulūžo, išsikišusios šaknelės nutrūko, o virš vandens tabaluojančios kojos, taip ir nesuradusios į ką atsiremti, pasiliko blaškytis erdvėje...  
     Nelauktai kažkas pakaruoklę su visu apsiaustu patraukė aukštyn, o netrukus ir sugriebė už plaukų. Skardus sugautos bėglės klyksmas perskrodė girią - bet argi kas begalėjo ją dabar išgelbėti - ir vietoj jai atsiliepiančio aido miške kurtinančiai nuskardėjo triumfuojantys užpuolikų šūksniai... Neišmanydama, kaip ištrūkti ir išsigelbėti nuo plėšiančio skausmo, Lilė visais savo nagais perdrėskė tą į pakaušį tvirtai įsikibusį kumštį, tačiau... toji pirštinėta ranka nieko net nepajuto...
     Nepraėjo nė trys mirksniai, kai tasai kumštis užtempė ją aukštyn ir perdavė daugybei nuo kalno ištiestų kitų tokių pat rankų, kurios kaipmat šį sumedžiotą besiraitantį, spiegiantį laimikį pačiupo ir užkėlė ant šlaito krašto. Lyg laukinė katė mergina, pajutusi po kojomis žemę, iškart suleido dantis į pirmą pasitaikiusį ją pastvėrusį riešą, bet tuoj pat ir atleido - gavo metaliniu durklo kotu per ausį... Tačiau tai besidraskančios panelės nė kiek nesustabdė - ji ir vėl kažkam įkando!
     Sutramdyti šią dvikoję plėšrią lūšį kariams buvo juokų darbas - greit jos letenėlės atsidūrė už nugaros ir ji nebegalėjo nei paspurdėti, nei grybštelėti iltimis...
     Staiga Lilė užtilo ir sustingo vietoje. Ji tik dabar išvydo priešais išsikišusias ietis ir nuogus durklus, kurie taip ir kėsinosi ją paskersti ar perrėžti gerklę... Tą baimės akimirką prieš jos išplėstas akis prabėgo visas nugyventas gyvenimas ir paskutinis užsilikęs drąsos lašelis kažkur išgaravo...
    Netikėtai kareiviai nuo belaisvės atsitraukė ir, sudarydami taką, prasiskyrė į abi puses.
     Išsigandusi mergina nužvelgė šiuos nežinoma kalba šūkčiojančius žmones, bet nesuvokė, kokios jie galėjo būti kilmės. Šie vyrai nė iš tolo nepriminė vietinių gyventojų - visi kaip vienas nedidelio ūgio, tamsaus gymio ir barzdoti, jie dėvėjo ryškių spalvų pūstas kelnes, vilkėjo raudonus šarvinius marškinius ir ryšėjo plačias kardų ir lankų perpetes. Šie tikrų tikriausi kareiviai, be siaubą varančių ginklų, rankose laikė dar ir išraižytus apvalius skydus.
      Netrukus Lilė išvydo jų sudarytu taku atžingsniuojančius grėsmingos išvaizdos kelis tamsiaveidžius, iš kurių labiausiai išsiskyrė išdidus, blizgiu galvos apdangalu pasipuošęs kreivanosis barzdočius.
     Sugautoji bėglė iškart pajuto, kad būtent šis kariūnas, matyt, jų vyriausiasis vadas, dabar ir nulems, kokia mirtim jai mirti. Ir ji nesuklydo.
     Nė nestabtelėjęs tasai kreivanosis prižingsniavo tiesiai prie belaisvės, greit pastvėrė už plaukų ir atlaužė jos galvą atgal. Persikreipusi nuo maudimo panelė tik sucypė ir stipriai užsimerkė.
     Viena ranka atsegęs jos apsiausto sagę, kariūnas nutraukė rūbą nuo merginos pečių ir liepsnojantys deglų atšvaitai dabar taip ryškiai apšvietė ištemptą aukos kaklą ir rausvais raštais išmargintą gelsvą brangios medžiagos suknelę. Atidžiai nužvelgęs sumedžiotąjį laimikį nuo galvos iki kojų, vadas neskubėdamas išsitraukė rubinais inkrustuotą palašą.
     Šaltas kietas metalas įsirėmė į virpantį belaisvės smakrą...
     Lilė iš išgąsčio net pašoko, bet tvirtiems gniaužtams tai pasirodė tik kaip menkas krūptelėjimas ir ji, nors ir įtempusi visas savo jėgas, nebegalėjo atsitraukti nė per plauką.
     Pavojingai rėždama aksominę merginos odą, klastinga geležtė pajudėjo kaklu žemyn ir nubrėžė taką per dabar taip tankiai besikilnojančią krūtinę. Suknelės iškirptė tų lenktų aštrių ašmenų nesustabdė - tai, pasirodė, net nebuvo kliūtis - draskydamas rauktus nėrinius, kardas pratęsė savo kelionę toliau ir visi aplink stovėję kareiviai nuščiuvo. Stipriai laikomas belaisvės kūnas dabar pradėjo siaubingai kratytis ir ji kiek begalėdama sukando dantis, kad tik nepradėtų klykti.
     Tačiau lauktoji egzekucija neįvyko - netikėtai ginklas nuo kūno atsitraukė ir grubi sauja paleido aukos plaukus. Vyriausias kariūnas apsisuko, kažką nusivylusiems vyrams burbtelėjo ir nuėjo taip pat greitai, kaip ir buvo atėjęs. Besipurtanti iš baimės Lilė pamanė, kad tas kreivanosis paliko ją savo šitiems barzdotiems siaubūnams sudraskyti gyvą, tačiau kareivis, užuot laikęs užlaužtas rankas, jas paleido. Užmetęs merginai ant pečių apsiaustą, jis užmaukšlino jai ant galvos gobtuvą ir pastūmė sekti paskui jų vadą.
     Ginkluoti svetimžemiai pačiupo belaisvę už alkūnių ir, neleisdami jai nei suklupti, nei parkristi, nusitempė su savimi.
     Vos tik Lilė išvydo medį, ties kuriuo likimas ją taip negailestingai išskyrė su motina, ji akimirksniu atgavo savo jėgas ir truktelėjo iš kietų tamsiaveidžių rankų:
     - Mama, mama!
     Tačiau ištrūkti panelei, aišku, nepavyko. Supykę kariai dabar dar šiurkščiau sužnybė savo gniaužtuose nenuspėjamą belaisvę ir dar greičiau nutempė ją eiti toliau.
     Nepatikėjusi, kad daugiau nebeišvys savo mylimos mamytės, apsipylusi ašaromis mergaitė dar ir dar sykį atsisuko į tą storą, krūmais apaugusį medį, tačiau nutolusių deglų šviesos jo jau nebepasiekė ir jis visas greit nuskendo naktyje... Dusdama iš siaubo Lilė apsidairė, bet jos paklaikęs klaidžiojantis žvilgsnis atsimušė tik į besileidžiančias nuo kalno barzdotas svetimšalių figūras ir aštrius iečių smaigalius...
     Iš girios tankmės grįžtančiuosius triukšmingai pasitiko ant kelio lūkuriavę kariai ir plėšrios blizgančios jų akys lyg geležiniai durklai grėsmingai susmigo į ką tik sugautą gyvąjį grobį, kuris, dabar toks drebantis ir susigūžęs, atvestas prie žirgo klusniai sustojo.
     Vyriausiasis kariūnas belaisvės pėsčiomis kulniuoti neprivertė - jo įsakymu vienas sargybinis ją net nesurištą užmetė sau ant balno ir kaukdami vilkų balsais visi raiteliai kaip pašėlę nušuoliavo į stovyklą.