Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiek esi žiaurus sau, tiek padarai. Kiek padarai, tiek padidėja tavo galimybės išgyventi.
                                                                                                                      Pirmoji taisyklė.


Vienas
dunkst

Du
dunkst

Trys
dunkst

Keturi
dunkst - dunkst

Penki
dunkst

Šeši
...

  O, varge. Ant jo krenta daugiatoniai betono gabalai, o jis stovi, negalėdamas pajudėti, atsisveikindamas su gyvenimu. Jis nesijaudina. Jam belieka susitaikyti...

                                                                    ***                   

  ... su mirtimi. Širdis – lyg susuktas skuduras: niekam tikusi, šūdo verta. Kodėl jai lemta sustoti būtent dabar?
  Luitas nukrenta, nukirsdamas man nosį ir pusę kairės kojos pirštų. Ir kartu, aišku, sugadindamas mano ilganosius batus. Velnias, kodėl jis negalėjo nukristi truputėlį toliau? Mano ilganosiai beveik nauji: radau vos prieš dvi savaites. Teks ieškotis naujų.

                                                                    ***

  ...
dunkst
dunkst


                                                                    ***

  Ką gi, širdis, rodos, dar padirbės. Uch, jau galiu judėti. Ne prošal būtų susirasti vietelę, kur galėčiau susitvarkyti nosiaryklę ir pėdą. Gangrena – gana nemalonus dalykas... Nors šitas luitas puikiai mane uždengs – bent iš vienos pusės. Vis tiek Šiukšlėje nepasislėpsi – visi urvai su žeme sulyginti. Rizikuoju: suras – nudės.

                                                                    ***

  Jis atsisėdo prie to paties luito, kuris jo vos neužmušė. Tai, kas liko iš nosies, ir pėdą jis ištepa žalia, smirdančia, į smalą panašia materija. Patikrina ginklus: muškietą ir du senus pistoletus. Perskaičiuoja kulkas. Iš vidinės liemenės kišenės išsitraukia kortelę:

  Vardas: Borisas.
  Nr. 166437.

  Ilgai žiūri į ją. Po to įsideda į tą pačią kišenę, prie širdies, ir iš kuprinės išsitraukia...

                                                                    ***

  ... knygą. Svarbiausia – išsaugoti knygą. Ačiū atsitiktinumui, ji sveika. Joje – senoji išmintis. Sako, ją vadina poezija. Anksčiau ją naudojau pakuroms, bet laikui bėgant ji tapo man vis brangesnė. Dabar ji – mano meilė. Neperskaičiau nė lapo, neskaitant pirmo puslapio – vienos minties:
  „Jei ryt turi įvykti pasaulio pabaiga, vis tiek reikia sodinti savo obelis. (Č. Milošas) “
  Matyt, tas Milošas buvo kvailys: pasaulio pabaiga jau senai atėjo, bet mes nesodinam savo obelų – mes pjaunam jas. Nors viena savo obelimi man vis tik reikėtų pasirūpinti – savo širdim. Turėsi surasti tablečių, Borisai. Negaišdamas... Šaunu. Štai ir kompanija: Šalikas. Bėga tiesiai į mane, tempdamas didžiulį, šalikui įprastą automatą, kūrenamą anglimi. Kvailas, griozdiškas ginklas, bet visai padoriai ištaškysiantis man smegenis. Ranka siekteliu muškietos, bet prisimenu, kad, skaičiuodamas kulkas, jos neužtaisiau. Ech, šiandien ne mano diena. Gyvenimas, Borisai, buvo gražus...
  Įdomu, kodėl tas avinas prabėga pro mane, net nepastebėjęs? Suprantama, trys pagrindinės šalikų savybės – a) apsimūturiavę ilgais, drobiniais, labai nepatogiais šalikais, b) jų ginklai naudoja anglį, ir c) jie neišpasakytai kvaili. Bet ne tiek kvaili, kad manęs nenudėtų... Nuojauta sako, kad jis nubėgo tiesiai į kokį nors snukdaužį. Norėčiau prisijungti.
  Gal šiandien ir mano diena.

                                                                    ***

  Lauke, tarp griuvėsių, stoviniuoja marga žmonių kompanija. Visi žiūri į aukštą, pustrečio metro vyrą su vikingo šalmu ir ilga, juoda, į kasas supinta barzda. Vienoje jo rankoje – didžiulis revolveris, kitoje – milžiniškas, spindintis, dviašmenis kirvis. Barzdočius vaikšto ratu, suraukęs kaktą.
  Tolėliau nuo šios grupės klūpo žmogysta baltu apsiaustu.
  Staiga šalia jų būrio nukrenta pilkas maišas su pritvirtinta degančia anglimi. Bomba sprogsta, ištaškydama du vyrus į gabalus. Jų kūno dalys išsidrabsto aplinkui. Iš griuvėsių pradeda lįsti būtybės su pilkais šalikais. Keistai lialiuodami jie puola atakon. Milžinas su vikingo šalmu, vadinamas Ivanu, suvaro visas šešias kulkas į pilkųjų vadą, meta revolverį ir puola link šalikų. Jis vienu mostu nukerta du galvos kiaušus, užsimoja ir perskrodžia trečiąjį.
  Į pilkųjų gretas įsimaišo pusantro metro nesiekiantis, beveik nuogas senis, besišiepiantis auksiniais, rodos, labai aštriais dantimis. Rankose žvilga du skustuvai. Paleidęs vienam šalikui žarnas, jis puola prie sekančio ir iškanda jam klyną.
  Ismaelis – aukštas juodaplaukis vyras – stovi ir laukia puolančio šaliko. Vos šiam priartėjus, jis mosteli ranka, ir viela, kurios vienam gale – sunkus inkrustuotas kryžius, o kitam – ranka, nupjauna kario galvą.
  Žmonių su šalikais žymiai daugiau, didžioji dalis „margosios kompanijos“ jau eliminuota, bet likusieji dar priešinasi: Ivanas, auksaburnis senis ir Ismaelis stovi susiglaudę nugaromis, apsupti, pasiryžę mirti vienas už kitą. Akivaizdu, kad šis trejetas kartu jau seniai.
  Netikėtai kovos lauką užtemdo strėlių liūtis. Senis ir Ismaelis, deja, krenta kovos lauke. Į mūšį netikėtai įsijungia trečia pusė: per sienų griuvėsius įkandin pirmajai seka antra liūtis – juodų padarų (atrodo, kad tai žmonės, lakstantys keturiomis) būrys. Juodųjų žmogeliukų lavina, pašokusi į neįtikėtiną aukštį, leidžiasi ant šalikų ir jų oponentų – margųjų. Kiekvienas juodasis ginkluotas ilgais nagais, kurių aštrumas Maskvoje virtęs legenda. Kai kuriuos nušauna šalikai dar ore, bet tie, kuriems pasiseka nusileisti, padalina savo priešininkus į kelias dalis. Ivanas pajunta, kad liko be kairės rankos.
  Skerdynės tęsiasi, visos trys pusės laikosi apylygiai.
  Nė viena nepastebi, kaip į kovos areną įslenka muškieta ir senoviniais pistoletais ginkluotas vyras ir pagrobia baltąjį žmogų. Žmogų, kuris turėjo tapti kautynių prizu.

                                                                    ***

  Varge, na ir mulkiai! Išsigimėlių būrys žudosi dėl baltai apsirengusios stipenos! Ir net nepastebi, kad ji dingsta! Ech, norėčiau keliems idiotams paleisti po kulką tiesiai į snukį, nors... tuomet gyvas iš šių skerdynių tikrai nebūčiau išėjęs. Velniop, prizas mano!
  Reikia bėgti, kol nugalėjusieji (jei, aišku, tokie iš viso bus) nepastebėjo, kad jų sutrauka dingo. Ko ta boba žiūri į mane tokiu laimingu žvilgsniu?.. Geras spyris subinėn ir OHO, kaip persimainė jos snukis! Greičiau, skubėk tu, vėpla, reikia pasiekti bulves...
  A, štai ir jos!

                                                                    ***

  Čia patogi vieta įsitaisyti: pakankamai toli nuo skerdynių, pakankamai toli nuo bulvių, be to užuovėja. Mėgstu sienų griuvėsius.

                                                                    ***

  Vyras ir atsisėdusi senė žiūrėjo vienas į kitą. Ūmai senė išsišiepė, nutįso seilė. Tuomet ji prabilo:
  -Ooom, Argentum, Argentu-um!..

                                                                    ***

  Laikas išsiaiškint, kas čia per senė, dėl kurios tiek vyrų žuvo... Sena Dievo motina? Ir dėl jos tiek mirčių!? Koks jos snukis – be dantų, išsiviepus, seilė tįsta. Visiška debilė. Pradedu manyt, kad ne mano širdis streikuoja, o jos.
  -Ooom, Argentum, Argentu-um!
    Ooj, Argentum, Oj-oj-oj!


  …
  Kas čia per šlykštynė? Tfu... Net šiurpas nukratė. Negi aš jos bijau? Ne... Sėdi beprotė, traukia savo dainą, bet... tokią baisią... Reikia greičiau ją užčiaupti. Kulkų nenaudosiu, ir taip mažai turiu... O štai šis akmuo tiks. Įdomu, ginsis, kalė?..
  Paimu akmenį ir iš visų jėgų vožiu jai į smilkinį. Girdžiu, kaip skyla kaukolė. Nepavyko: Dievo Motina dar trūkčioja, gargaliuoja. Antras smūgis... Trečias... Atrodo, su ja susitvarkiau...
  Beprotę užčiaupiau, dabar pažiūrėsim, kokios naudos jinai duos... Hm, apsiaustas kaip apsiaustas – visos Dievo Motinos tokius nešioja. Bet ne... Kas čia? Vidinė kišenė? Betgi šitie apsiaustai neturi vidinių kišenių! O gal turi?.. Įdomu, kas viduj... tik popieriaus lapelis. O kas jame?

  „Radusius šį rūbą maloniai prašome atnešti į Sankasos gatvę 3 – 8. Atsilyginsime.
                                                                                                                                      30 – 90“

  Oho... Dievo Motinų namai Sankasos gatvėj... Sakyčiau, gana neutralus rajonas, ir visai netoli... Gal užnešti tą skarmalą? Man jis nereikalingas, bet ir neišmesi gi...

  ...
  Och, koks sprogimas! Kaip spengia ausyse!
  …

  Nesuprantu idiotų, kurie mėto bombas. Visas mintis išblaškė. Tiesa, apsiaustas! O juk Dievo Motinos ir atsilygint žadėjo. Tik reikės kažką dėl šitos kekšės sugalvot... Gerai, dabar jos eilė.
  Oho, virš penkiasdešimties, bet neblogai išsilaikius. O jos, pasirodo, dėl maisto stygiaus nesiskundžia! Gal reikės tuos jų namus išžudyti? Vis tiek anksčiau ar vėliau kas nors tai padarys, tai kodėl ne anksčiau?.. Gerai, kur mano peilis? Velnias, jau pusantros dienos nioko nevalgiau! Tiek mėsos paliktų tik kvailys...
  ... Tai va, maistu apsirūpinau, apsiaustą turiu – reikalai kol kas neblogi. O bobos likučius – į bulves, kad tie, kurie gyvi liko, netyčia nesurastų. Gaila, čia ne naminės bulvės... Atsimenu, būdamas vaikas valgiau mėsos su naminėm bulvėm... Rodos, niekada to neužmiršiu...
  Bulvių ūgliai apspinta lavono likučius, pasiglemžia juos. Sako, nebuvo dar žmogaus, kuris pereitų laukinių bulvių lauką – aš su tuo sutinku. Kol bulvės jaunos – bijok tik ūglių ir šaknų: pradžioj apspinta po kelis, rodos, apsiginsi, nukaposi, bet jų vis daugėja ir daugėja, kol galiausiai paskęsti juose ir ištirpsti... Velnias, užsistovėjau, užsimąsčiau per arti bulvių!! Antai kauburys, Borisai, kyla – šakniavaisis paaugo, iš žemės lenda. Šitas jaunas – didumo sulig namine bulve, vos paeina... Pamenu, Namuose mokė... gensų inženerijos, atrodo... Žodžiu, esmė tokia: Senais laikais kai kurioms bulvėms kažkurių vabzdžių – vorų, berods – daleles įsodino, kad geriau augtų. Va šitos bulvės paskui ir tapo laukinėmis. Nežinau, kokius vorus tada naudojo, bet, žinodamas, kaip atrodo suaugusi laukinė bulvė (aštuonios šlykščios kojos ir mirtį nešantis straublys dar nieko stebinančio, atkaklumas ir ryžtas pribaigti viską, kas juda, neramina labiau), nelabai norėčiau tuos vorus išvysti.
  Ką gi, velniop vorus. Reikia keliauti.

                                                                    ***

  Nekenčiu Maskvos. Dvi valandos kelio: trys raketos, sprogusios prieš pat nosį (kurios nebeturiu), gelianti koja ir daug smarvės.
  Bet aš jau 14-to rūsio teritorijoje: Sankasos gatvė ir Izuzu.
  Jis stovi vienišas gatvėje. Jo nejaudina kulkos ir sprogimai. Jo gyvybė net ir šūdo neverta, bet už ją keršytų Izuzu.
  Juodaodžiai Maskvoje pasirodė prieš kelis šimtmečius. Atėjo jie nepastebimai. Bet įsitvirtino greitai. Ginklus jie turėjo menkus, kariauti nepajėgė, bet palaipsniui perėmė Maskvos Auksą – spiritą. Dabar jo dėka jie valdo beveik visą Maskvą. Rodos, tai vienintelė jų prekė, bet pusei miesto ji yra gyvybiškai svarbi. Izuzu bijo daugelis – dėl jų vudu. Nenorėčiau susigrumt su jų zombiais. Dar labiau nenorėčiau tokiu tapti.
  Berniokas pamatė mane – matyti iš šypsenos. Šalia jo lyg senas ištikimas buldogas stūkso senas blogas šalikų automatas, nuo kurio nigeris dvokia degėsiais:
  -Ayo, vaitmen, niger iz zie strongest! Vant sam spiritas?
  -Keičiu į mėsą.
  Nigeris supranta mane, aš suprantu jį – šaunu.
  -Oki dokiz. Du gabalai and butel of spiritaz iz juourz!
  Teisingi mainai. Aš jam duodu du gabalus Dievo Motinos, o jis iš po skverno traukia butelį spirito. Bet... žiūrint į šitą skaidrų, antgamtinį skystį, man kyla nerimas... Vudu. Argentum. Argentum... Ką tai reiškia? Neramu. Nigeris šypsosi. Šypsosi, nors užmušk. Mėšlas. Reiks pasiteirauti kvaišų Dievo Motinų. Įdomu.
  Einu nusigert.

                                                                    ***

  Mano nosytė, mano kojytė! Sankasos gatvė – rojus! Aaa... štai ir idiočių lizdas. Kas čia – sugriautas? Susprogdintas?! Durnos kalės! Nieko, reik užeiti – lauželį pakursiu mėsytės pakepsiu... statūs laiptai... šūdas, kokie statūs... dar ir koja... Kodėl jos įsikūrė trečiam aukšte?.. O štai ir tre... kas čia? Mergaitė? Dar mėsos!.. kas per medinis kardas? Galvoja, tokiu nuo mano pistoletų apsigins? Nors ne, dar nenušausiu – senai moterį turėjau... Och, kaip malonu jausti savo mažąjį draugą... ir pusę kapš... Kas čia... Kodėl viskas raudona?... kojos lyg molinės... kojos – molis... ausyse zvimbia...
  Stop!
  Nepasiduok… negaliu… skauda… Nepasiduok! Būk žiaurus, būk žiaurus sau! Koks visada buvai! Būk, arba mirsi!.. negaliu... raudoni vėjai... nepamenu taisyklės detalių...
... niuansai – detalės – niuansai taisyklės...
... detalės – spiralės...
Vudu
... spiralės...
... Argentum...
... viskas sukasi...
... Argentum...
  Argentum
2009-08-26 22:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-30 17:51
Damastas
Kurinys turi potencijos ir jo tesini (bent jau viena) tikrai skaitysiu.

Valko pataisymams, svelniai tariant, nepritariu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-27 13:25
St Sebastianas
Hehehe:] kas čia? Mergaitė? Dar mėsos!.. Svyravau kaip vertinti, bet perskaičius tai visos abejonės dingo.:) Valkas teisingai pabambėjo, rekomenduočiau atkreipti dėmesį. Bet šiaip kūrinys tikrai labai neblogas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-27 01:08
Exmortis
Luitas nukrenta, nukirsdamas man nosį ir pusę kairės kojos pirštų. Ir kartu, aišku, sugadindamas mano ilganosius batus. Velnias, kodėl jis negalėjo nukristi truputėlį toliau? Mano ilganosiai beveik nauji: radau vos prieš dvi savaites. Teks ieškotis naujų. -> čia lūžau iš juoko. Niekaip neįsivaizduoju tokio vaizdo - nukirstos nosies ir pusės kairės kojos pirštų :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 23:40
latenightzpizza
Na, tuo metu buvau įdėjęs tik 70 procentų čia esančio kūrinio - pastarajame variante yra pataisyta keletas loginių prieštaravimų, be to, ir stilius - kai kurie žodžiai man neskambėjo, nesiderino. Taip pat, apmąsčius siužeto vingius, pakeičiau kai kuriuos įvykius, jų tėkmę :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 23:40
Piligrimė
"Teisingi mainai. Aš jam duodu du gabalus Dievo Motinos, o jis iš po skverno traukia butelį spirito.
Panašiau į sudėtynį nei į mainus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 23:19
Sportbatis
Na, su sunkvezimiu medziokle dideliu panasumu neradau, taciau kaip postapokaliptinis vaizdelis, netgi labai graziai aprasytas. Tiesa, vienakart rasykuose jau buvo - galejai ir parasyt, kad kartoji :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-26 23:17
Valkas
Įdomi kompozicija. Efektas pasiektas - pradžioje išsigandau, kad eilėraštis, paskui - kad modernas. Ir apsidžiaugiau suvokęs, kad tai tik paškėmuota postapokaliptinė drama a la Vasiljevo "Sunkvežimių medžioklė", beje, į pabaigą visai gražiai susiskaitanti.
Užkliuvo nedidelė raštingumo stoka. Skaitai ir jauti, kad kažko trūksta - kelių žodžių didesnei įtampai sudaryti, keleto štrichų iki pilno atmosferos užbaigtumo. Antai pastraipa

"Ką gi, širdis, rodos, dar padirbės. Uch, jau galiu judėti. Ne prošal būtų susirasti vietelę, kur galėčiau susitvarkyti nosiaryklę ir pėdą. Gangrena – gana nemalonus dalykas... Nors šitas luitas puikiai mane uždengs – bent iš vienos pusės. Vis tiek Šiukšlėje nepasislėpsi – visi urvai su žeme sulyginti. Rizikuoju: suras – nudės."

galėtų skambėti:

"Na ką, širdis, rodos, dar padirbės. O, jau ir judėt galiu... Dabar reikėtų susirast užkaborį, kuriame galėčiau užsilopyt nosiaryklę ir pėdą - gangrena, žinokit, gana nemalonus dalykas.
Nors, gerai pagalvojus, šitas luitas galėtų mane ir uždengti – bent jau iš vienos pusės. Vis tiek Šiukšlėje nepasislėpsi, čia urvai su žeme sulyginti, kišdamas nosį kiekvienąkart rizikuoji: suras – nudės.
"

Rodos visai nedaug, o skamba jau sklandžiau, patraukliau.

Reziume - visai nedaug iki gero daikto. Kol kas keturi. Kol kas (kiek jau kartų taip sakiau? Ai, bala nematė).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą