Branda (iš ciklo „Atsivėrimai“) (juodraštis)

Merkiasi žydėjimo šventės spindinčios akys,
Rimsta iškilmingas kvapų jūros bangavimas.
Bitelių muzikos vilnys ritasi į avilių šilumą.
Svyra varpos, pailsusios nuo subrendimo
Sunkios naštos. Vasaros nuokalnėj laukia
Dalgio, kuris patikrintų jų brandos turinį.
Bumbsi sunokę obuoliai į žemės kuprą.
Tęžta viskas, kas nespėjo patekti į žvilgsnį,
Kuris vietą surastų naudai supilti aruoduos.
Stingulys apima subrendusį vaisių ar javą:
Siūbuojamas vėjo jis drovisi savo brandos –
Byra nespėtas nukulti, pats sėjasi iš naujo.
Gyvybės ratas sukasi nepaliaudamas stoti.
Svyra galva lietingą vasaros pavakarį –
Laimina Jis vasaros gėrybių pilnus aruodus
Dosnia ranka džiaugsmingai palydėdamas
Brandumo pilnatvę į jaukius tarpelius,
Kurie slepia žvilgsnių skvarbą ir smalsą
Pajusti juose visą pasaulio brandos esmę...
Liovėsi švytėti žydėjimo šventės akys.

2009