Rytas

Pramerkusi akis aušra,

Nedrąsiai veria langines

Ir su šalta gaivos rasa,

Suspaudžia geismą tavyje:

Paliesti noris džiugesį širdies,

Sušildytos ramybe dabarties,

Įteikiant kibirkštį tylos,

Pagaunant lūpomis šventumą,

Ir jaučiant baltą žemės rūką...

Sugauki Rytą savyje,

Kuomet prasiveržia šviesa,

Ir iš tamsybių glūdumos –

Paleiski žvėrį laikomą rūsiuos!

Jei vis dažniau jis bus paleistas

Nebus baisus net jei bus laisvas.



Ir tik Diena atėjus basomis -

Suranda viltį padabintą,

Ramybė sielas apjuosia jausmu -

Švelniai ištirpsta baimės šydas...