Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 43 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vieną sekmadienį, pavakariais eina Povilas pas brolius prašyti savo dalies. Rado sėdinčius ant suoliuko po langu. Vakaras malonus, šiltas, be vėjo. Vyrai sėdi, rūko, ilsisi.
- Gero vakaro, - pasiveikino priėjęs Povilas, - tai poilsiaujat?
- Sėsk ir tu, - pasislinko arčiau Justino Karolis. - Pasėdėsim visi kartu, seniai besimatėm.
- Girdėjau lentpjūvėje dirbi. Ar gerai moka? - paklausė Justinas, kai Povilas atsisėdo.
- Ne kažkas, bet dirbti kur nors reikia. Per mėnesį išeina netoli šimto.
- Ne taip jau blogai. O valgymas savo?
- Tai jau taip. Už valgymą nemoka.
- Prie tokio darbo ir apavas, ir drabužiai plyšta. Irgi kainuoja.
- Kas be ko... - iki šiol Povilas apie tai nepagalvojo.
- Kažką nori pasakyt? Ne šiaip sau juk atėjai? - nori greičiau sužinoti Karolis ir, numetęs ant žemės nesurūkytą suktinės galą, primynė ją koja.
- Tavo teisybė. Ne šiaip sau paplepėt atėjau. Reikalą turiu.
- Tai sakyk, ko dar lauki?
- Norėčiau, kad atiduotumėt man priklausančią dalį pinigais.
- O kam tau jos taip greit prireikė?
- Ne taip jau greitai. Metai, kai apsiženijau, dar kariuomenėje pusantrų metų... Manau, kad pats laikas atsiskaityti.
- Matai, ar nesakiau, kad nesiženytum. Visi krūvoj per tuos metus, žiūrėk, kiek pinigo būtume padarę. O dabar teks palaukti, kol mes su Justinu padarysim tiek, kiek tau reikia.
- Ar aš nedirbau visus tuos metus, kol išėjau į kariuomenę? Ženotas, neženotas - į kariuomenę vistiek būtų paėmę.
- O kai išėjai į kariuomenę, viskas taip ir liko ant vietos, - gynėsi Karolis.
- Minėjai, kad turi bankelyje, žadėjai išmokėt, jeigu eičiau kai kur užkuriom.
- Yra šiek tiek, bet mes irgi negalim palikti be nieko. Pats žinai, kaip yra ūkyje. Nėra tų metų, kad nereikėtų ko pridėt.
- Jūsų ūkis - jūs ir žinokitės, o man atiduokit, kas priklauso ir tiek. Man irgi gyvent reikia.
- Ar jau subinę dirsės graužia? - sviedė piktai pro ūsus Justinas. - Greitai pajutai. Nereikėjo lįst į tą ubagyną. Kol dar buvo laikas, reikėjo pasiieškot  bagotesnės. Nebūtų reikėję svetimų skylių lopyt.
- Nė kelių dalių neužteks - netruksit pravalgyt. Pas Mikšį jau turbūt pritrūko duonos? - pritarė ir Karolis.
- Kas jums darbo, kur aš tuos pinigus padėsiu? Svarbu, kad atiduotumėt.  Aš ne jūsų prašau. Kaip jums, taip ir man tėvai paliko.
- Su atidavimu palauksim metelius, kitus, - rimtai ištarė Karolis, - sunkūs metai buvo. Tu išėjai - samdyt žmogų reikėjo. Pinigai nepasidaro taip lengvai, kaip norėtum.
- Ar ne pats sakei, kad dviem teks palikti ūkį? Štai aš ir išėjau pirmas. Koks skirtumas kada ir kur? Vistiek teks atidalyti, negi taip ir nesusitarsime?
- Tai, kad su tavim neina susitart. Sakau kaip žmogui - neturiu. Neturiu ir tiek... O gal duok į teismą, kad antstolis išvaržytų?
- Jeigu kitaip neišeis, gali prireikt ir teismo. Bet aš manau apsieisim ir be jo. Vis gi broliai esam, - ramiau ėmė kalbėti Povilas. - Nė jokių skylių lopyti man nereikia. Trobą norėčiau pasistatyt. Uošvio nemažas sklypas, yra kur. Gal, sakau, nors dalimis?
- Ar jau Mikšys laukan meta? - vis neiškenčia neįgėlęs Justinas, bet Karolis jį pertraukia:
- Še, ar ne taip išėjo, kaip sakiau? Būtum paėmęs mergaitę nuo ūkio, bent jau gyventi turėtum kur. O dabar - sukiši visą dalį į trobą, o kaip paskui gyventi?
- Čia jau mano reikalas. Prašau tik vieno - atiduokit, kas man priklauso ir kvit. Be pinigų manęs į jokį ūkį nebūtų įsileidę. Ką tada darytum? Mokėtum ir rastum iš ko, o kodėl dabar neatiduodi? Atiduotum - išsiskirtume gražiuoju ir aš daugiau po akimis nesimaišyčiau.
-  Taigi, sakau, kad atiduosiu, bet teks palaukti. Dabar tai nė kalbos negali būti... Iš kur aš tau juos paimsiu?
- Tai tada atiduok žemę. Kad ir septynis hektarus - man užteks. Uošvis dar vyras pačiame stiprume, netinginykas, arklį turi. Išsidirbsim mes tą žemelę, o gyvendamas ir trobą pasistatysiu be jūsų „lockos“.
- Duok į teismą, prisiteisi, samdyk matininkus, atsimatuosi, tada ir pasiimsi.
- Ko tu čia man vis tuos teismus kaišioji? Argi negalim gražiuoju susitart? Juk matau, kad viskas darosi dėl tavo kvailo užsispyrimo, kad nepaklausiau ir biedną mergelę vedžiau? - pakilo nuo suolo Povilas.
- Aš tik visiems gero norėdamas. Neklausei - ir pats matai, kad blogai padarei.
- Ar Magdelę išūdijai irgi gero norėdamas? Sąžinės tu neturi, brolau - štai kas. Negalvokit, aš savo atsiimsiu. Anksčiau ar vėliau atgausiu, kas man priklauso. Nedovanosiu, negalvokit. Gaila, vietoj to, kad gražiuoju būtume sutarę, turim skirtis su piktumais.
-  O mes ant tavęs nepykstam, - atrėžė Karolis pakildamas, - jei kas tau ne taip - tai tavo reikalas.
2009-08-25 07:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-25 10:42
kukutis
Malonu vėl rasti. Sėkmės Jums. Nors esu skaičiusi knygoje, dabar jau tikrai tą žinau, bet... nepabrokiju ir vėl pabraidyti turiningame kūrinyje. Matyt, senatvės sklerpzė jau, niekaip autoriaus nebepamenu, atleiskite. Kai tiek skaitai - susipainioji lyg amalo kaltūne, talentuose. Bet, tai malonus gal reikalas? Lauksiu tęsinio. Renku po trupinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą