Ieškojimas 3 dalis

Mergaitės paieškos tęsėsi, jinai ieškojo meilės, ramybės, bet dienos bėgo, nusinešdamos nerimą ir baimę  nežinią.
  Kai pas ją atvažiavo Aurimo pusbrolis su draugu, pakvietė kartu praleist vakarą, jinai sutiko. Aurimo giminės ją mylėjo ir ji drąsiai pasikvietė  Rūtą ir visi kartu išvažiavo. Saulė  užsimiršo, padaugino alkoholio ir nubudo pažadinta skausmo, vidinio skausmo. Aurimo draugas buvo ją užgulęs ir šnopavo į ausį. Saulė iš  siaubo išplėtė akis, nustūmė vaikiną ir pašoko ant kojų, šilta srovė tekėjo per kojas, užčiuopė, o ten kraujas.,, Ką aš padariau, ką jis man padarė? „- su nerimu ir baime pagalvojo ji, ir viskas skauda, peršti, net gelia visą kūną.
  - Ko vaikštai visur ir apsimeti nekalta, juk tu jau buvai su Aurimu, tai ir nereikia žaisti, kai negali, - suvapėjo draugas.
  - Tu niekšas, tu tik menkysta, Aurimo nevertas net mažojo pirštelio, - verkdama ne dėl skausmo, o todėl, kad buvo išduota, sutrypta ir paniekinta, kalbėjo Saulė. Pasikvietė Rūtą ir abi grįžo namo. Apie tą naktį niekas nežinojo. Niekšas apie savo žygdarbį nepasakojo, tylėjo.
  Saulė ir Rūta išvažiavo mokytis į kitą miestą. Ten nauji draugai, nauji veidai, viskas įdomu ir keista. Ir čia jinai dalino pažadus, melavo ir visada likdavo viena. Vaikinai ja tikėjo, laukdavo jos ir jai tai buvo kaip nektaras, kaip saldžiausias medus. Bet ir tai ją gąsdino, baugino, pinklių buvo, bet ji išsisukdavo ir vėl pabėgdavo. Turėjo Aurimą toli ir šalia kitą draugą. Viena negalėjo, tai reiškė jos nykimą ir pražūtį. Jinai maitinosi jų pažadais, jų meile, pati buvo šalta, kaip ledas, o kai suprasdavo, kad iš jos norima daugiau, jinai dingdavo, pasikeisdavo, pasislėpdavo po savo arogancija.
  Aurimas dar nebuvo grįžęs, o Saulė jau turėjo du artimus draugus. Kai vienas pradėjo reikalauti per daug- nuo jo pabėgo, o kitą  tvirtai laikė prie savęs, iškart leisdama suprast, kad tai baigiasi tik bučiniais. Jis buvo kantrus metus, nereikalavo, o paskui išvyko visam laikui ir galbūt rado tai, ko negavo iš jos. Bet ilgai ji neliūdėjo, jau turi kitą  draugą, nors laukia ir Aurimo.
  Osvaldas jai buvo geras, malonus, o akys du mėlyni ežerai, kurių taip trūko. Dabar jinai pasidavė, norėjo jo ir jam nesipriešino, bet tai buvo ne tai, ko tikėjosi ir laukė, ko ieškojo. Nepajuto tos kūno traukos, tos šilumos ir švelnumo, kurią paliko balkone. Jai buvo gera su Osvaldu, laukdavo susitikimų, puldavo jam į glėbį, troško jo glamonių, norėjo jausti jo meilę, truputis švelnumo ir ją darė geresnę. Savo mieste ji vėl tapdavo žiauri, arši kovotoj už savo kūną, o šalia Osvaldo pyktis pasilikdavo ten kur jinai jį rado.
  Grįžo Aurimas, Saulės namie nebuvo, jinai ilsėjosi pas Osvaldą . Sesuo pranešė, kad jis jau namie ir prašė, kad ji nutrauktų viską  su Osvaldu ir grįžtų pas Aurimą . Saulė pažadėjo, bet...
  Grįžo į Aurimo glėbį, savęs nesaugojo, norėjo jam būti gera, jis nieko nesuprato ir ramia širdimi išleisdavo išvažiuoti. Pats palydėdavo,  įsodindavo  į autobusą, o kitam mieste jos jau laukdavo Osvaldas. Jai buvo gera turėti du, jinai jautėsi saugi, tvirta ir rami, tai jos uostas. Viskas pradėjo griūt, kai giminės ėmė planuot jos ir Aurimo vestuves. Saulė pabudo, jai to nereikėjo, jai pasidarė baisu, o kaip Osvaldas, kur jis, kaip jis. Jis brangesnis už Aurimą ir po ketverių apgaulės ir draugystės metų, jinai jį paliko. Niekas net nesapnavo, kad jinai taip gali pasielgti, bet tai ji, mergaitė, mergina, kuri dar nerado savęs.
  Atrodo, viskas nurimo, viskas gražu, jau nereikia ieškot, blaškytis, bet ir vėl...