Tu

Šita daina bus skirta tau, mano mylimoji, mano vienintele mylimoji. Ir tu neturėsi su kuo šokti šį vakarą, nes aš dainuosiu ir negalėsiu tavęs apkabinti.
Dekoracija, mano mažoji dekoracija. Kodėl taip ilgai gyveni? Aš jau buvau tavo laidotuvėse. Daugybėje tavo laidotuvių, nei vienų nepraleidau, o tu vis dar esi.
Sakei, gimei tam, kad padarytum mane laimingu. Aš jau laimingas.
Sakei, kad myli. Tai pasitrauk, kad ir aš turėčiau erdvės mylėti.
Tavo sijonas plaikstosi. Kodėl tu nedrįsti stovėti prieš visus nuoga? Juk aš tau esu visi, o manęs tu nesidrovi. Mano raudonas kaklaraištis tave degina ir tu nusisuki. Tu nemoki patikėti tuo, kad visa tai ne tik dėl tavęs. Tu slepiesi minios pabaigoje, nes nebežinai kur dėtis iš gėdos, kai visi šoka, o tu – pagrindinė šio vakaro žvaigždė – vienintelė nebuvai pakviesta. Manai, kad aš tavęs nerandu, bet aš tave matau ir kvatoju. Kokia tu romantiška ir pamesta. Bet, kaip visada, stipri. Tavo kvailumas toks beribis, kad beveik neįmanoma tavęs sužlugdyti.
Ir visgi tai tu, tai mano galvoje tu, o ne savo galvoje tu. Ir aš tave naikinu, nemokėdamas pats sunykti. Aš slepiu nuo tavęs viską, ką tu be menkiausių pastangų randi. Tas tavo tu man jau stovi gerklėje. Ir aš bedainuodamas tau užspringstu. Aš stoviu ant scenos su savo raudonu kaklaraiščiu ir nebegaliu išleisti nei garso. Ir dabar jau tu matai mane ir kvatoji. Kol, tik vėliau, pačioje gėdos pabaigoje, kai pamažu ateina ramybė, pastebiu, kad jokios minios nėra. Nėra nei vieno šokančio ir nei vieno stovinčio. Esi tik tu, kuri visai neatrodai sutrikusi. Ir man pasidaro be galo baisu pagalvojus, kad, turbūt, visa ta minia irgi buvai tu, ta pati tu, kurios taip nekenčiu.
Pagaliau, kai jau vėl galiu prašnekėti, aš pradedu rėkti, aš rėkiu ir rėkiu, o kai pagaliau užtylu, dar ir aidas nesiliauja to kartojęs: „Bėk, bėk ir nesugrįžk, nieko man nepaaiškinus, nes man iš tavęs nieko nebereikia“.
Tu manęs negirdi? Nejau tu manęs negirdi?
Tu tik prieini prie manęs, nusišypsai ir prašai: „pašokim“.
O aš? O ką gi darau aš, tuomet, kai su džiaugsmu tau trenkčiau į snukį?
Aš pamirštu, kur esu, pamirštu, ką noriu veikti, ir tik jaučiu, kaip mano kojos nevalingai juda. Jaučiu dar ir kitas kojas, kartais priglundančias prie manųjų, ir man pradeda rodytis, kad tapau keturrankiu ir keturkoju, ir tuomet pamanau, kad jei visuomet būčiau toks buvęs, man nieko nebūtų reikėję.
Tik atsimerkus pradeda kelt įtarimą keturios akys, nes aš vis dar matau tiek, kiek geba matyti tik dvi, ir aš nežinau, kas vyksta kitose dvejose. Tada pagaliau pamatau tobulą savo pasaulio viziją: žmonės, keturrankiai, keturkojai ir dvilyčiai, bet su viena galva.