Savižudė Džeinė.

Senokai jau šitą kūrinį rašiau, labai nesmerkit, nes aš ne itin gera rašytoja. Gal kada nors ir pratęsiu, jei kam nors patiks.

Buvo  vasaros  naktis.  Džeinė su trumpu chalatuku sedėjo stotelėje. Žvalgėsi į žvaigždes ir galvojo. Už horizonto ryškėjo šviesa, ir pasimatė mašinos kontūrai. Privažiavusi arčiau, mašina sustojo, atsivėrė langas. Plikas senis pratarė:
- Lipsi?
Džeinė išsigandusi  sušuko:
- Ne, ką jūs.
Senis nusispjovė ir  nuvažiavo toliau
Džeinė sedėjo ir žvalgėsi. Galvojo, kur jai nueiti. Buvo jau apie dvyliktą nakties, ir kuo toliau, tuo labiau dangus tamsėjo. Džeinė nebežinojo, ką daro.  „Jeigu nueisiu prie upės, -galvojo ji, -tai visi galvos, kad mane kas nors nuskandino, ir  pradės nesibaigiančius tyrimus ir teismus. Bet, kita vertus,  juk daugiau nėra kur eiti. “ Ji atsistojo ir basomis patraukė prie upės.
Eidama pradėjo gailėtis, kad neparašė savo šeimai atsisveikinimo laiško. Bijojo, kad jį tėvai pamatys ankščiau negu reikia, ir pradės paieškas, arba išviso nepamayts. Vieną akimirką net pagalvojo, ar neverta grįžti namo ir visgi parašyti to laiško, bet mintis buvo netikusi, todėl Džeinė tuojau pat nuvijo ją iš savo minčių.
Apie ką tik ji pagalvodavo, tai ją skaudindavo, todėl ji paspartino žingsnį, kad kuo greičiau atsikratytų skausmo.
Priėjusi upę, ji užlipo ant tilto, o paskui perlipo per turėklus ir apsižvalgė. Aplinkui nieko nesimatė, prie horizonto plaukė debesys. Džeinė mėgo lietų, ir norėjo jį pamatyti paskutinį kartą, bet debesys plaukėnet ne į tą pusę.
Ji pažvelgė žemyn. Upė tekėjo nesustodama. Džeinė jau ruošėsi šokti, kai ją kažkas pagriebė už rankos, po to čiupo už klubų ir pervertė ją per turėklus į saugią vietą. Džeinė atsistojo ir užriko ant nepažįstamojo:
- Šiame mieste net nusiskandinti ramiai neįmanoma.
Ji tamsoje įžiūrėjo sutrikusį vaikino veidą.
- Na, aš tikrai nenorėjau. Bet...
- Bet, bet, bet... – ji pastūmė jį į šalį ir įniršusi patraukė į parko pusę. Nepažįstamas ją nusekė. – Ir būtinai reikėjo tau sutrukdyti, taip? Jau dabar būčiau tarp žemės ir dangaus, skraidyčiau sau... O dabar vėl dienų dienomis reikės galvoti naują planą.
- Na.. Gali grįžti, - pasakė prilėkęs nepažįstamasis.
Džeinė į jo žibančias akis pažvelgė įtartinu žvilgsniu, po to paaiškino:
- Noriu, kad niekas nežinotų, jog aš čia nuskendau. Supranti? Tu juk viską išpliurptum.
- Neee. Prižadu, gali eiti.
- Reikia dar kartą pakartoti? – supyko Džeinė.
- Ne, ne, ne, -pamojavo rankomis vaikinas. – Na, aš tikrai atsiprašau, kad...
- Nieko tokio. Tik dienų dienas turėsiu klausyti patyčias, paklusti tėvams, lankyti mokyklą ir dar velniai žino ką daryti.
Vaikinas susigėdo, ir nuleido galvą.
Jie abu tylėdami ėjo link parko. Kuomet jie jį pasiekė, Džeinė kleptelėjo ant suoliuko, o nepažįstamas nesusigaudė, ką jam daryti: ar likti stovėti, ar prisėsti prie nuostabios panelės. Aišku, antrasis variantas jam patiko labiau, bet jam buvo gėda.
- Tai gal prisėsi? – neiškentė nepasakiusi Džeinė. Vaikinas kleptelėjo visai arti jos. Džeinė net užuodė jo kvepalus, ir girdėjo, kaip jis dūsauja. – Tik nepradėk verkti.
Nežinia kodėl tai prajuokino nepažįstamąjį.
- Aš Markas. O tu?
- Džeinė. Bet draugai vadina tiesiog Džei.
        Buvo taip tylu, kad ji girdėjo, kaip Markas šypsosi.
- Jei pasakysi, kad atėjai čia pasivaikščioti – nepatikėsiu. – tarė Džeinė.
- Žinau. Aš atėjau čia to pačio, kaip ir tu.
- Bet turbūt tau ne taip blogai, kaip man. – spėjo Džeinė.
- Lažinamės, kad esu nelaimingesnis už visus Tersio žmones? – ištiesė ranką Markas.
Džeinę tai prajuokino.
- Nelaimingesnis net už mane? – krenkštelėjo.
- Taip, - nusijuokė jis.
- Netikiu.

Kalba: Džeinė.

Pirmiausia pykau ant Marko, kad jis sužlugdė mano planą. Bet po to aš netgi pradėjau džiaugtis, kad dar gyvensiu. Markas išties įdomus žmogus. Tąnakt mes neblogai susidraugavome.
Kai jau švito, pasakiau jam, kad laikas namo. Tėvai sukeltų tikrą sumaištį, jei atsibudę manęs nerastų.