Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ėjo dvidešimtas mano gimtadienis. Jo labiausiai laukiau, nes žinojau jog tėvai žadėjo padovanoti automobili, koks džiaugsmas, planuojamos kelionės, jau buvau sugalvojęs su drauge nuvykti prie jūros. Jūra, automobilis, mergina ko daugiau reikia gimtadienio progai.
Už lango trisdešimt laipsniu šilumos, saulėta, paukščiai čiulba, visa gamta atgijusi. Surinkęs visus reikalingiausius daiktus jau skriejome lyg vejas. Džiaugsmas netilpo širdyje, norėjosi atitrukti nuo žemės ir lėkti su paukščiais, tai buvo lyg atgimimas, jūra, smėlis, romantiški vakarai, žvilgsniai į tekančia saulę.

Bėgo dienos, metas grįžti namo. Atgalios važiavome laimingi, džiaugėmės nuostabiomis atostogomis, linksmai praleisto laiko akimirkomis. Nežinau ar be galo mylėjau ją ar jos kūną paprasčiausiai mums buvo gera kartu. Važiuodami planavome kitas išvykas, kūrėme ateitį, statėme svajonių pilis, juokėmės, buvom laimingi, bet staiga.... viskas ką pajutau, tai tik jos ranką spaudžiančia manąją, o po to vien tik tamsa.

Dabar po truputi atsimerkiu, priprantu prie akinančios šviesos, jaučiu skausmą visame kūne, bandau suprasti kas atsitiko, kur aš. Prisimenu tik jog automobilis tapo nevaldomas ir jos stiprų rankos spaudimą, o toliau tamsa. Taip dabar suprantu jog įvyko avarija, bet kur ji?
- kur ji, namuose, kitoje palatoje? ne, ji manęs nepaliktu, - tai buvo pirmieji žodžiai kuriuos ištariau.
Pasirodė slaugytoja, apžiūrėjo mane, suleido kažkokių vaistų nuo kuriu aptemo akyse ir aš vėl užmigau. Jaučiu jog viskas kartojasi, mes juokėmės skriedami dideliu greičiu bandydami aplenkti vėją, nutolsta juokas ir apgaubia tamsa. Nieko daugiau negalėjau prisiminti, galvoje buvo tik viena mintis, kur ji, ar jai viskas gerai, ar nieko nenutiko.
Pagaliau pabudau iš to klastingo miego, iš tamsos, išvydau šviesą, pajutau šilumą kurią skleidė saulė, išgirdau tėvu balsus kurie kalbino sugrįžti mane. Jaučiau skausmą kuris raižė visa kūną, suskilinėjusiomis lūpomis paklausiau: - kur ji? jie nieko neatsakė, tylėjo, bet aš viska supratau, išdavė jų pačių akys kuriose išvydau ašaras, jos sakyte sakė jog jos nebėra, ji paliko mus, paliko visam (ji buvo našlaitė, gyvenimas jai buvo žiaurus pasiimdamas jos tėvus, o dabar ir ją). Jaučiu kaip  akyse kaupiasi ašaros, noras dabar atsikelti ir lėkti į nežinomybę, į ten kur dabar yra ji, bet negalėjau ne pajudėti, širdies skausmą dabar buvo stipresnis už fizini skausmą. Užsimerkiau norėdamas išvysti ją, išgirsti jos balsą viskas buvo beprasmiška.
Praėjo trys mėnesiai, diena kai išleidžia mane iš ligoninės. Tėvų paprašiau kad nuvežtų į kapines, kur buvo palaidota mano kaltės auka.
Ėjau prie kapo lėtai, kojos linko, paukščiai lyg tyčia tiudnai čiulbėjo, o aš žengiau link kapo tos kuria nežinau ar tikrai mylėjau, net nežinau ar tai jai sakiau. Suklupau ant žemės nebegalėdamas sustabdyti ašarų, negalėdamas suvaldyti kaltės jausmo. Ir tik dabar supratau jog ją mylėjau, jog mes buvome skirti vienas kitam, bet supratau tai per vėliai ir kodėl būtent mirtis man atvėrė akis.
- atleisk prašau, atleisk jog dėl mano kaltės tu dabar čia, kaltas aš jog tavęs nebėra. Kodėl tu, o ne aš, kodėl tau, o ne man pūdytis šioj vietoj. Prašau atleisk.
Dienos tapo beprasmės, viskas liko neįdomu, tuščia, kaltinau save, keikiau ta ilgai laukta gimtadienį. Didžiąją dienos dali praleisdavau prie jos kapo, tvarkydamas, puošdamas gėlėmis, gal taip norėjau atsiprašyti, bet  pats sau to neatleisdamas. Tėvai manė jog man reik prasiblaškyti, pakeisti aplinka, pradėti kita gyvenimą paliekant viska praeityje. Kelialapis prie juros nežinau ar butu padėjęs, bet išvažiavau. Dar saulei nepatekėjus aš jau sėdėjau ant pakrantės prisimindamas ją. Atrodydavo kad ji sėdi šalia, jaučiu jos nuostabu kūno aromatą. Bet su kiekvienu saulės spindulėliu ji pranykdavo dienos šviesoje, ji ir vėl išeina palikdama mane vienumoje. Ašaros krenta i smėlį kuris pasiglemžia jas į savo sausumą. Pykau ant jos jog nepasiėmė kartu i ta pasaulį kuri kūrėme kartu. Laikas praleistas prie jūros nieko nepakeitė, grįžau toks pat, pasiilgęs tavęs.
Sugrįžęs iš kart nuėjau į kapines. Oras buvo niūrus, lijo, o ko tikėtis iš rudens. Taip ruduo, ir ši diena kai tau butu suėję dvidešimt metų. Su puokšte raudonu it kraujas dvidešimt rožių ėjau link tavo kapo. Žingsniai buvo sunkūs, rankos virpėjo, akyse pasirodžiusios ašaros krito į purviną žemę, žemę kurioje ilsėjaisi tu. Lietus ir ašaros apakino manę, aplink nieko nemačiau tik tavo žavų veidą akmenyje. Tik jos mirtis atvėrė man akis į gyvenimą, padėjo suprasti jog ją tikrai aš mylėjau, mylėjau pats to nežinodamas.


Skaudžiai vertinimu nepeikit, nes ir taip buvo skaudu perrasyt is popieriaus lapo. Ačiu.
2009-08-24 08:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-25 02:28
xtomasx
Ar tai tikra - taip !
Ar vertėjo viešinti - taip !
Ar man lengviau - taip !

Toliau dar galėjo būti keletas "taip", bet nesinorėjo komentarų dergti keiksmažodžiais
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-24 22:03
švo
Gamta atgijo ties 30 c šilumos. Mat ties 22 c buvo apmirusi.

Klaidos turbūt dėl to skausmo perrašyt. Bet ar būtina visa tai publikuoti? Turiu omeny ne tai, jog skaitytojai iš to tik pasijuoktų ar atvirškčiai - pravirtų. Bet ar tau pačiam nuo to lengviau? Kūryba lieka kūryba. O asmeninio gyvenimo kupstai - artimiesiems, tiems, kurie neišduos tavo nuoskaudos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-24 18:50
pilkė
Man kažkaip daugiausia abejonių kelia ne pati istorija, bet komentarai.
Įdomi skaitytojų reakcija. Jei nežinome, kaip, tai gal geriau visai nereaguoti? Faktas, jog tekstukas kaip literatūros kūrinys negali būti vertinamas.
Panašių istorijų užrašymas - atsisveikinimas su praeitimi (šiuo atveju lygiagrečiai galima žiūrėti į tikrai  vykusius, vaizduotės ir transformuotus įvykius)  ir kartu jos išsaugojimas kita forma - autoriui reikalingas. Ir šiuo atveju mums, skaitytojams, neturėtų būti svarbu, tikra tai ar netikra, kas tikra, o kas - netikra, ar kokie procesai vyksta autoriaus sąmonėje. Žiūrėti reikia kitaip truputį - pajusti tiesiog.
O ar reikėjo viešinti? Taip, aišku reikėjo, jeigu reikėjo autoriui. Šito tekstuko tikslas gali būti įvairus, bet tai tikrai ne tikslas gauti gerą pažymį už gramatiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-24 15:37
Kokere
Čia tikra istorija?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-24 13:10
Kokso Kola
nafik tokius tekstus mest į viešumą? lygiai taip pat galima aprašyti pasivaikščiojimą iki parduotuvės ir atgal. kalba buitinė, vaizdai banalūs, tekstas - vien klaidos. nupiginai tik ką meilę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-24 09:21
Varinė Lapė
Prieš publikuodamas kūrinį, kuris yra Tau brangus ir skaudus, pagalvok, ar verta, ir ar nori savo skausmą rodyti ciniškiems, dažnai besikandžiojantiems žmonėms? Deja, čia paguodos nebus. Čia tik kūrinio vertinimai, o jei pateikei kūrinį kuris yra Tavo gyvenimo dalis, nusiteik ir komentarams.
Suprantu, kad skaudu buvo perrašinėt, bet klaidų labai daug palikai. Vertinu gramatiką, bet ne mintį. Mintį geriau būtum pasilikęs sau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą