„Pavasaris - vasara in h-moll“ 1.

6.

      Penkiolika nulis nulis. Po saldaus pietų miego Hektoras Don Ki-
chotas pramerkia akis. Pakyla iš lovos. Atsisėda prie rašomojo sta-
lo. Jo darbo įrankiai: rašalinis parkeris ir baltas lapas. Gurkšnoja raudonąjį vyną. Toliau rašo poemą. Rašydamas kalba.

      Hektoras: Kristaus kraujas. Kraujas, atpirkėjo už mūsų nuo-
dėmes. Jis - vyras, jo nuotaka Bažnyčia. Atsispyręs apgaulingoms
vilionėms, pražūtingoms aistroms, atkakliai siekia užsibrėžto tikslo:
atverti žmonijai kelius į Dievą, savo ir mūsų visų dangiškąjį Tėvą.
Vis menu, kaip su tėvais Velykų naktį budėdavau arkikatedroje -
nekantraudavau patirti didžiąją misteriją - kūnu bei siela pajusti Jo prisikėlimą. Tokie didingi gotikiniai bažnyčios skliautai, barokinis alto-
rius - taip lengva ant širdies, kai supranti esąs laisvas nuo deginan-
čių geismų, nepriklausomas nuo sunkumą krūtinėje sukeliančių troš-
kimų. Taip gera keturiese žvakių šviesoje laukti pirmųjų Didžiojo sekmadienio saulės spindulių... (Prieš tai jautęsis patogiai, staiga su-
trinka) Beatričė, Afroditė... Moterys... Taip, moterys žudikės: mote-
rys angys, piranijos... Nenumaldomas seksualinis potraukis, pra-
žūtingas dvasinis artumas... Dieve, kur manasis vyriškumas?! Sakyk,
kur pražuvo manoji valia?!... Ak, aš toks niekingas, toks silpnas - vy-
rą suvystė moterys: intensyviai gundomas vargšelis pasidavė. Nuož-
mi feminizacija, patriarchalinės santvarkos saulėlydis: juo gilyn į mišką, tuo tamsiau. Ak, niekingas groži, kerinti bjaurastie, ar dar ilgai iš manęs tyčiosiesi?! Pornografiniai filmai, erotinės nuotraukos vyrą, trykštantį sveikata, fiziškai ir psichologiškai stiprų, paverčia nusususiu paliegėliu, kūniškųjų instinktų vergu! Betgi ir tas plieninė-
mis grandinėmis sukaustantis emocinis ryšys: kiek daug vyrų pa-
dėdavo galvas ar tai vardan paskutinių kekšių, ar tai dėl  tariamų šventuolių! Taip taip, melodramos, muilo operos - tik be laimingos pabaigos: „Ir mirtis juos išskyrė“. Ir žūva poetai dvikovose: žūva nesusilaikę, nesusitvardę. (Ir vėl aprimsta, jo veidas vėl giedras ir ramus) Visa šeimyna už Kūčių stalo: lauke, už lango, žiba Vakarė žvaigždė, nuo šalčio braška tvoros. o čia, namie, židinio šiluma, ant stalo dvylika patiekalų. Sukalbame „Tėve mūsų“, dalinamės plotke-
liais - kukurūziniais paplotėliais. Su broliu laukiame Kalėdų senio viešnagės, tačiau, užliuliuoti šventinio vakaro rimties, užmiegame. Ryte po skarota sibirine egle randame vieną kitą malonų niekutį - juk būta žilabarzdžio svečio. Papusryčiavę - su tėvais į šventines pamal-
das išgirsti gerosios naujienos. Nenuobodžiaujame. (Vėl apsiblausia jo veidas, akyse verianti kančia) Beatriče, Afrodite... Tau nuskinsiu gėlę, švelniai prisiliesiu... Ten grožis toks ryškus... Negaliu be mū -
zų, negaliu be fėjų! Taip taip, moterys: jūs verčiate Žemę suktis, jūs visa ko pradžia ir pabaiga! Tebūnie jūsų viršus, jūsų valdžia - aš ne-
sipriešinsiu! O jei prireiks, tai ir kojas numazgosiu! Už meilės naktį iškeliausiu Pragaran!!!
            Nustojęs kalbėti, rašalinį parkerį pamirko į vyną. Išgeria trečią taurę. Galop atsiduoda vien rašymui.